Dušo padėklų garso izoliacija

Bet koks dušo padėklas sukelia papildomą garsą, todėl idealios garso izoliacijos sukurti nepavyks. Tai išaiškėja panagrinėjus padėklų montavimo ypatumus, lemiančius dušo padėklų garso izoliaciją. Visi padėklai montuojami ant kojelių, pakeliančių padėklą virš grindų paviršiaus. Tai reikalinga sifono sumontavimui, o ir pats padėklas turi tam tikrą gylį. Tokiu atveju po padėklo dugnu susidaro „akustinis rezonatorius" - uždara arba pusiau uždara erdvė, kurioje garso bangos stiprėja tol, kol neišsiveržia lauk. Tokiu principu veikia akustinės sistemos ir muzikos instrumentai. Išvengti šio reiškinio gali padėti: 1. storesnės padėklo dugno sienelės; 2. akustiškai pasyvios medžiagos; 3. užpildas po padėklo dugnu. Tai pagerins garso izoliaciją. Kiekviena iš išvardintų priemonių gali būti pakankamai veiksminga, bet turi ir savų trūkumų. Storesnės sienelės reiškia didesnį svorį, kurį turės atlaikyti kojelės, taigi jos turės būti tvirtesnės (brangesnės). O ir pats padėklas bus brangesnis, nes jam pagaminti sunaudojama daugiau medžiagų ir energijos. Akustiškai pasyvios medžiagos (dažniausiai kompozitinės) savaime yra brangios. Užpildas po padėklu turi būti toks, kuriame nesikauptų grybeliai, pelėsiai ir kiti nešvarumai, atsirandantys dėl drėgmės. Tokias problemas sėkmingai išsprendė skandinavai, savo būstuose įsirengę dušines be padėklo. Grindyse tiesiog įbetonuotas nuotekų vamzdynas, o paviršiuje matomas tik vandens surinkimo kanalas arba trapas papuoštas stilingomis grotelėmis. Čia labai svarbi medžiagų, iš kurių pagamintos visos dalys, kokybė. Juk kartą užbetonavęs grindis ir paklijavęs plyteles, vargu ar norėsi viską krapštyti dėl pratekančio vamzdžio. Geroji šio varianto pusė yra ta, kad vonios kambarys neužgriozdinamas kabinomis, padėklais, dušas veikia tyliai ir netgi gali būti šildomas kaip ir likusios vonios grindys. Argi ne puiki alternatyva kabinai, kai tai dar ir sutaupyti padeda įsirengiant vonios kambarį.