UAB "Oro centras" ekspertų komentarai

Mano manymu, klausimas suformuluotas neteisingai. Geriau būtų klausti - ką reikia padaryti, norint įrengti vėdinimo sistemą? Ir logiškas atsakymas - parengti vėdinimo sistemos projektą. (Ne - taip vadinamą, techninį, kuris tinka tik leidimui statyti gauti, o - normalų darbo projektą). Tada tiksliai žinosite kiek vietos užims ortakiai, kokiose konkrečiai vietose jie praeis ir kur reikės nuleidinėti pakabinamas lubas, o kur jų gali iš vis ne būti. Suprantama, rengiant projektą, galima paprašyti, kad jis iškart būtų priderintas prie tam tikro numatyto lubų dizaino.
Be lubų aukščio yra dar visą eilė dalykų, kurios reikėtų suderinti iš anksto - pradedant nuo vertikalių stovų išdėstymo, angų pramušimo bei išorinių grotelių išdėstymo ir baigiant tuo, kad suderinti tarpusavyje elektros instaliacijos, vandentiekio, kanalizacijos bei vėdinimo projektus.
Šiaip, dar prieš tai, kaip spręsti visus šios techninius klausimus, būtų gerai apsispręsti dėl esminių dalykų:
- Kokios jus sistemos norite? Ką jį turi mokėti daryti? Ar užteks vien vėdinimo, ar kartų tegu atlieka ir kondicionavimo, ir šildymo funkcijas (...tada galima ir atskiros šildymo sistemos atsisakyti).
- Kokia pageidautina oro kaitą? Kokios oro kokybės norite pasiekti?
- Jei kalbame apie kondicionavimą ir/ar šildymą, irgi reikia apsispręsti dėl įrenginio galios - kokias temperatūras jis turi palaikyti, kai lauke yra tiek, ar tiek? Kaip greitai jis turėtų keisti temperatūrą? (Ar jis, aplamai, skirtas ne keisti temperatūrą, o palaikyti vienodą, dirbant ištiesus metus?)
- Ar yra kokie ypatingi reikalavimai? Tarkim - kad triukšmo lygis miegamajame būtų sumažintas iki jūsų pageidaujamos ribos.

Ir, aplamai, pagal technologiją, iš pradžių montuojami ortakiai, o tik po tuo deda lubas. Tad, pirma reikia įrenginėti vėdinimą.

Jau tokie tie fizikos dėsniai, galima jų nepaisyti, bet jie nuo tuo ne nustoja veikti. Jei uždarote šiuolaikinius hermetiškus plastikinius langus, tai vėdinimo nebelieka, drėgmė pradeda kauptis ir galima dasigyventi net iki tuo, kad prastos oro kokybės pasekmės pamatysite plika akimi - sienos pradės pelyti. Jei 4 žmonės iškvėpia ~4 kg drėgmės per naktį, su tuo negali susitvarkyti žaislinis drėgmės surinkėjas. O gi dar kiek prisideda išsiskyrimų prisideda nuo kitų drėgmės šaltinių, pradedant nuo gėlių vazonų, ar nušluostytų drėgna servetėle stalu ir baigiant džiūstančiais rūbais ar batais! Kad susidoroti su tokiu kiekiu drėgmės, kiek butas gauna vien per naktį, šiam miniatiūriniam aparačiukui prireiks nuo kelių dienų iki savaitės. Priklauso nuo modelio.

Analogiškai ir su rekuperacija. Galima pasinaudoti pačiais įvairiausiais būdais, kad įleisti šviežio oro į patalpas - darinėti langus kas valandą, ar tiesiog pastoviai laikyti jos visus mikroventiliacijos režime, ...galima įrengti pačias paprasčiausias orlaidės tam tikslui, arba jums gali įpiršti ypatingai įmantrius gaminius - vis vien rezultatas bus tas pats: visą tą orą, kuris ateis iš lauko, reikės sušildyti iki kambario temperatūros.
Paskaičiuota, kad šiuolaikiniuose namuose, kai sienos ir langai jau neblogai laiko šilumą, vėdinimas suryja ~80% šilumos poreikio. T.y. - šviežiam orui sušildyti sunaudojama 4 kartus daugiau šilumos, nei reikalauja visas kitas, kartų paėmus. Aišku, tiek reikia, jei norite turėti daugmaž tokią apykaitą, kuria rekomenduoja higienos normos. Galima, aišku, pasirinkti mažesnes orlaidės, ar ne laikyti pastoviai atidarytais ir taip sumažinti oro kaitą, tarkim - per pus. Niekas nuo tuo dar ne numirė, rodos. (Nebent - vienas-kitas astmatikas, bet viešai tuo neskelbė). Bet, teks taikytis su gerokai prastesnė oro kokybė. O jei dar trupučiuką pamažinsite (~ iki 0.3 karto/val) netrukus pamatysite ir pelėsius, linksmai besiveisiančius ant jūsų sienos. )
Tad, reikia rinktis - ar vėdinti kambarius ir ne gailėti ateinančio oro šildymui, ar mažinti išlaidas ir gyventi aplinkoje, kuri labiau tinka pelėsiams.

Rotoriniai rekuperatoriai ateinančio oro šildymui panaudoja to oro šilumą, kurį ištraukia iš sanmazgų bei virtuvės, prieš tai, kai jį išmesti. Tokių būdų sugrąžinama ~80% šilumos ir šildymo sistemai lieka vos per kelis laipsnius pakelti paduodamo oro temperatūra. Todėl išsivysčiusiose šalyse jos masiškai naudoja visuose namuose. Pvz. jau prieš 30 metų Suomiai suskaičiavo, kad pas jos tik 5% bustų neturi rekuperacinio vėdinimo.

Dauguma rekuperatorių modelių turi specialų kanalą gartraukio pajungimui. Papildomai montuojama automatizuota sklendė su pavara, kuri, paspaudus mygtuką, atidaro kanalą ir rekuperatorius pradėda siurbti orą iš gartraukio. Tuo metu atitinkamai sumažėja trauka visuose kituose taškuose, iš kur rekuperatorius traukė orą: tualėletuose, voniose, prieškambaryje... tame tarpe - ir pačiuoje virtuvėje, iš kur buvo traukiama didžiausia oro dalis. Supaprastinus, galima pasakyti, kad rekuperatorius beveik nustoja traukti orą iš virtuvės palubės ir viską, ką gali, ištraukia per gartraukį.
Gali jis nedaug - 3-4 kartus mažiau nei populiariausėji gartraukių modeliai, bet už tai virtuvėje nėra erzinančio ventiliatoriaus garso iš gartrakio. Be tuo, kadangi bendras ištraukiamo bei paduodamo per rekuperatorių oro kiekiai nesikeičia, name išlėka balansas ir nepadidėja trauka per langų plyšius, atsitiktinius pralaidus orui kanalui bei kitus nesandarumus. Šilumos ekonomijos, kai gartraukio oras išmetamas pro specialu rekuperatoriaus kanalą, nevyksta, bet, bent jau, šiek tiek tausojate rekuperatoriaus filtrus, kad nesiterštų riebalais, kol jus gaminate kažką tokio, kad prireikė įjungti gartraukį. (Prisiminkite - nors jus tuo ne matuote, išgaravę riebalai skraido ore tol, kol ne prisiliečia prie šaltesnio paviršiaus, kur kondensuojasi. Jei ne valysite spintelių šalia viryklės, po metų-kitų pastebėsite, kad jos apaugo riebalų plėvele. Kažkiek riebalų garų patenka ir į ortakį, per kuri rekuperatorius traukia orą iš virtuvės ir nusėda ten. Vėliau prie jų prilimpa dulkės ir po 10-20 metų priaugs tiek, kad trauka sumažės net kelis kartus. Teks valyti. Tad, geriau sumažinti riebalų įtaką ir kai gaminate kažką riebaus, traukti orą per gartraukį, kuris nusodina didesnę dalį riebalų savo filtre.)
Vienu žodių, pagrindinis privalumas - tyla ir tai, kad ant stogo ne reikia įrenginėti atskiro kanalo gartraukiui. Skirtas tiems, kas namuose beveik ne gamina.

Kitas, vertas dėmesio, variantas - galingas gartraukis su atskiru išmetimo kanalu. Kai gaminate maistą, jus turite galimybė, apart tuo, ką rekuperatorius ištraukia iš virtuvės per difuzorius lubose, įjungti dar vieną galinga prietaisą ir padidinti oro kaitą kelis kartus. Aišku, visas tas papildomas oro srautas, kuris ištraukiamas per gartraukį, vienaip ar kitaip turi ateiti iš lauko, tad siurbs per visus įmanomus plyšius. Bet tai nėra taip baisu, kaip skamba. Greičiausia, jus tuo net ne pastebėsite. Įtaka maždaug tokia, kokia susidaro vėjota diena, kai pučia tiesiai į langus. Ilgai naudoti ne patartina, kadangi iš lango skverbėsi nemažai šalto oro ir po truputį vėsina patalpas, o kitokių trūkumų, faktiškai nėra (apart triukšmo, žinoma).
Rekuperatoriaus gartraukio kanalo veikimo principas yra aprašytas mūsų tinklapyje.

Nėra (ir negali būti) jokio "standartinio" ortakio, kaminėlio ar kito sprendimo. Kiekvienu atveju reikia atlikti apskaičiavimą ir parinkti tinkamą daiktą iš viso spektro, nes kiekvienas jų yra skirtas savo situacijai. Čia kaip su automobilių, niekas nesako - įpilk man standartinį degalų kiekį. Kiekvieną kartą reikia skaičiuoti, priklausomai nuo atstumo, automobilio markės ir vairavimo stiliaus. Iš kitos pusės, niekas nedraudžia jums prisipilti pilną baką ir nesukti galvos. "Pilnas bakas" jūsų atveju - užmesti ant ortakio tiek pat vatos, kokį storį sudėjote, šiltinant perdangą - 30-40 cm. Iš kitos pusės, oro paėmimo ir išmetimo ortakiai dirba visai skirtingose, sakyčiau - priešingose, režimuose. Paėmimo ortakis yra toks pat šaltas, kaip oras lauke. Tad šaltoje palėpėje jį izoliuoti nėra jokio tikslo. (Nebent, jei gavosi taip kad stogas irgi yra pakankamai gerai izoliuotas, arba prastai izoliuota perdanga, ir temperatūra palėpėje yra gerokai aukštesnė, nei lauke.)
Kitu atveju, jei palėpėje nėra palaikomas tinkamas ventiliacijos režimas, ten bus tikrai šilčiau nei lauke ir labai drėgna. Tad ant šalto oro paėmimo ortakio kondensuosis vandens lašai. Reikėtų jį bent minimaliai izoliuoti. Na ir savaimė - įrenti palėpėje porą langelių ar kitokių orlaidžių, kad tvarkingai džiūtų.
O išmetimo ortakyje iš rekuperatoriaus išeina ne toks jau šaltas oras, (priklausomai nuo rekuperatoriaus tipo - 20-40% šiltesnis nei lauke). Dažniausia jo temperatūra yra tokia pat, kaip ir oras palėpėje. Tad kondensato pavojaus nėra. Tačiau, oras jame yra arti 100% drėgnumo. Ir jei atsitiktų taip, kad palėpėje temperatūra yra žemesnė, nei ortakyje, tas oras jame truputi atšals. Kiek sudarys tas "truputis" - priklauso nuo temperatūrų skirtumo, izoliacijos storio, ortakio ilgio. Jei tai bus kelios dešimtosios laipsnio - nieko blogo ne atsitiks. Jei - daugiau, kadangi išmetamas oras yra beveik iki 100% prisotintas drėgmės, t.y. - jo būsena randasi arti rasos taško, visai nedaug atvėsus, temperatūra paners žemiau rasos taško ir ortakio viduje dalis drėgmės iškris kondensato pavidalu. Kuo labiau nukris temperatūra, tuo daugiau bus kondensato. Jei nėra padaryta tinkamo nuolydžio link kondensato rinktuvo, per žiema gali prisirinkti įspūdingas vandens kiekis. Tad, reikia paisyti visų išvardintų sąlygų, pradedant nuo pačios palėpės įrengimo būdo.

Girdėjote išsireikšimą - sviestas sviestuotas? Kaip suprantu, tai tiksliai apibūdina jūsų situaciją.
Be to, niekam nepatarčiau naudoti rekuperatorių su įmontuota šaldymo sekcija. Siekiant populiarumo gamintojai šiame modelyje bando paženyti du nesuderinamus dalykus. Norint sukurti veiksminga orinio šildymo - kondicionavimo - vėdinimo sistemą reikia specialios, kiek kitaip organizuotos ortakių sistemos, kurioje dirba du atskiri įrenginiai - kanalinis kondicionierius ir rekuperatorius. Ieškokite mūsų tinklapyje išsamesnės informacijos. Arba - kreipkitės su paklausimu, suprojektuosime jums tokią sistemą, kuria tikrai džiaukitės.

Viskas labai paprasta. Vasarą šiltas oras, patekęs į rūsį, atvėsta prisiliečiant prie šaltų sienų ir ant jų iškrenta kondensatas. Kadangi vasarą šiltas lauko oras turi savyje kelis kartus daugiau drėgmės, nei žiemą, rasos taškas pasiekiamas jau prie +14С. Ant visų paviršių, kurių temperatūra yra žemesnė, renkasi kondensatas.
Tad išeitys yra 2. Arba - šildyti rūsį, kad jame laikytųsi tokia temperatūra, kaip lauke (tada lauko oras patekęs į rūsį ne vėstų ir dėl to ne didėtų drėgnumas jame), arba - maksimaliai apriboti šilto oro patekimą į rūsį o nedidelį besikaupiančios drėgmės kiekį šalinti drėgmės surinkėjais, šaldant orą kondicionieriais, arba patalpinant konteinerius su drėgmę sugeriančia medžiaga (tik ne pamiršti juos nuolat keisti). Klausimas tik - kam viso to reikia? Paprasčiau statyti namus be rūsio.

Be abejo, galima sugalvoti krūvą egzotiškų "sprendimų", bet pigiausias ir efektyviausias - sumontuoti kondicionierius. Tiesą, kabinami ant sienos kondicionieriai - ne pats komfortiškiausias sprendimas. Maža to, kad jie nepuošia kambario, užima vietą ir dar - burzgia, yra tikrai rimta problemą - susirasti tokią vietą, kur niekam nepustų į sprandą. Dažniausiai tai yra ant tiek sunku padaryti, kad jau galima pamiršti apie pagrindinį tikslą - pūsti šaltą orą ne bet kur, į tokią zoną, kad užtikrinti vienodą temperatūrą visoje darbo erdvėje.
Ideali komforto atžvilgių yra centralizuota, kanalinė kondicionavimo sistema. Protingai suprojektavus, ji taip pat vykdo orinio šildymo bei vėdinimo funkcijas. Tiesa, yra vienas apribojimas dėl valdymo. Centralizuota sistema skirta palaikyti vienodą temperatūrą visose patalpose. Padaryti individualų temperatūros valdymą galima, bet tai gan brangiai kainuos.
Šio tipo sistemos dažniausiai yra taupesnės eksploatacijoje, nes parenkamas 2-3 kartus mažesnis galingumas, nei gaunasi sumoje, kabinant sieninius kondicionierius. Jos, kaip rekomenduoja gydytojai, palaiko nedidelį temperatūros skirtumą su lauku bei ne leidžia daryti didelių skirtumų tarp kambarių. Tad, jei kam ir kiltų noras, padaryti savo kampe +16C, nepaisant kolegų nuomonės, jis neturės tokios galimybės. Sistema taupiai paskirsto protingas šalčio porcijas tolygiai kiekvienai patalpai ir gauname minimalias sąskaitas už elektrą.

Tarp kitko, šildantis šilumos siurblio pagalba, sąskaitos būtų, kaip minimum, 2 kartus mažesnės nei už dujas. O kaina, tam kad įrengti visą tą malonumą, kartu su vėdinimo sistema sudarytų tik 7-10 tūkst. eurų (priklausomai nuo reikiamo šaldymo galingumo, pasirinkto brendo bei kitų dalykų, nepamirštant ir grotelių dizaino).

Jei tikėti paskelbtais skaičiais, naudingumas yra kur kas mažesnis nei turėtų būti. Gali būti kelios priežastys:
1) Oro temperatūros matuotos naudojant netinkamą metodą, ar - netinkamoje vietoje, ar - sugedusiu prietaisu;
2) Paleidžiant sistemą, buvo blogai sureguliuotas paduodamo ir ištraukiamo oro balansas. Jei tiekiamo į namą oro kiekis yra kur kas didesnis, nei ištraukiamas iš jo, to ištraukiamo šilto oro yra, tiesiog, per mažą, kad sušildyti visą tiekiamą orą.
3) Kaip ir p. 2, ištraukiamo oro kiekis yra per mažas, nes užsikišo ištraukiamo oro filtras.
4) Ištraukiamo oro kiekis stipriai sumažėjo, nes vartotojas stipriai prisuko daugelį ištraukimo difuzorių, ar iš vis uždarė kai kuriuos. Arba - bendras padavimo kiekis juntamai padidėjo, nes reguliuojat sistemą oro visi tiekimo difuzoriai buvo stipriai užspausti, o po to vartotojas jos atsuko maksimaliai. (žr. p. 2 - atsitinka, kai paduodamo oro srautas didesnis už ištraukiamąjį).
5) Jei sistema eksploatuojama ne pirmus metus, gali būti kad ištraukimo kanalai tiek apaugo dulkėmis, kad rekuperatorius ne sugeba per jos ištraukti, tiek oro , kaip anksčiau. Šis pavojus tampa kelis kartus didesnis, jei ortakinas sumontuotas nepaisant taisyklių, jame yra per daug, arba - per aštrių posūkių, yra atsišakojimų su nepakankamai apvaliais kampais, besikišančių elementų, už kurių kabinasi dulkės, arba - naudojami lankstus ortakiai, kurių vidinis paviršius nėra lygus. Kur kas rečiau pasitaikantis variantas - ištraukimo ortakis galėjo užsikišti, jei kažkas ten tyčia įgrūdo kokį skudurą ar tualetinio popieriaus. Arba - jei kažkam stuktelėjo į galvą ne labai protinga mintis sumontuoti ortakyje reguliavimo sklendę ir jį užsidarė.
7) Pas jus - ne rotacinis rekuperatorius, o - plokštelinis.
Bendra išvada - jei termometrai rodo tiesą, tai priežastis gali būti tik viena - tiekiamo oro yra kur kas daugiau už ištraukiamą.

Labai teisingas klausimas! Egzistuoja rekuperatoriai kaip su vidiniu šilumos siurbliu, taip ir šaldymo sekcija, dirbančia nuo išorinio kompresoriaus, tačiau klausimas - kiek tai naudinga. Mano supratimu - tai, kaip bandymas sukryžminti antilopę ir hipopotamą (ir, suprantama - sumokėti už tai dvigubą kainą).
Vėdinimo normos sako, kad pakanka tiekti labai nedidelį šviežio oro kiekį, tam kad ir žmogus išgyventų, ir namas nepelytų. O šaldymo/šildymo technika atvirkščiai - reikalauja didelio oro srauto, kad galima būtų pernešti kiek nors pastebimą šilumos kiekį. Juk 1 kubas oro sveria vos daugiau už 1 kg ir jai jį pašildyti net per 10ºC, jis tegali pernešti vos 3Wt šilumos. Net jei kompresorius sugebėtų 10 laipsnių pašildyti/atšaldyti orą, 300m3/h našumo rekuperatoriuje, tai gautųsi tik 1 kW šilumos, kuri būtų paskirstyta per visą namą... Palyginimui - net labai gerai apšiltintose namuose šilumos poreikis susidaro ne mažiau 3 kW, o šaldymo poreikis vasarą - beveik visada viršija 9kW.

Galima, aišku, sumontuoti 3 kartus didesnį rekuperatorių, ir gauti 3 didesnį šaldymo efektą. Tačiau, tai vis vien, bus per mažai. Be to - labai brangiai kainoja. Tai - kaip bandymas operuoti tonziles per užpakalį. Geriau (ir kur kas pigiau) šildymui bei kondicionavimui įrengti sistemą, kuri tam labiausiai tinka namų sąlygose - kanalinį kondicionierių. Jis be vargo pašildytų (ar atvėsintų) orą tiek, kiek reikia ir paduotų į kiekvieną kambarį. O rekuperatoriui palikti tą vaidmenį, su kurio jis susitvarko kur kas efektyviau nei kiti - ištraukti iš sanmazgų užterštą orą ir išspausti iš jo šilumą.

Be to, šilumos siurbliai pasiekia didžiausio efektyvumo, kai nereikia dėti daug pastangų, tam kad išspausti šilumą. Taip, kondicionieriaus lauko blokas praleidžia per save milžinišką oro kiekį (kelis tūkstančius m3/h). Tada jam pakanka atvėsinti tą orą vos per vieną-kitą laipsnį, tam kad surinkti reikiamą namui šilumos kiekį. Jei pasirinkti mažesnį oro srautą, tada, tam kad išspausti tokį pat šilumos kiekį, prireiks vėsinti praleidžiamą per siurblį lauko orą kur kas labiau. Atitinkamai - kompresorius "suvalgys" kur kas daugiau elektros, nes turi sudaryti kur kas didesnį spaudimą, tam kad užtikrinti didesnį temperatūrų skirtumą. Tad, turint lauke neribotą kiekį oro, labai juokingai atrodo bandymas sukišti šilumos siurblį į rekuperatorių, kur srautas yra vos keli šimtai kubų.
Maža tuo - ten kritinis kondensacijos pavojus. Jei lauko orą galima atvėsinti bent per kelius laipsnius, kol jis pasieks 100% drėgnumo ir ant šilumokaičio pradės kondensuotis bei užšąlinėti drėgmę, tai drėgnas kambario oras jau seniai rekuperatoriuje yra atvėsintas žemiau rasos taško ir esanti jame drėgmė iškrenta ant visų pasitaikiusių paviršių, virstant į ledą ant šaldančio elemento...
Gal rekuperatorius su integruotu šilumos siurbliu ir yra įdomus iš mokslinės pusės, kaip bandymas pademonstruoti neįprastus reiškinius, tačiau praktinės naudos iš tuo nėra jokios. Tik - žala.

Tai priklauso nuo rekuperatoriaus modelio ir jo našumo. Visus sieninius orlaidės tipo mini rekuperatorius galima pavadinti vėdinimo įrenginiu, lygiai taip pat, kaip žvakę - apšvietimo prietaisų. Nepaisant labai įspūdingos kainos, jų tiekiamas oro kiekis yra toks mažas, kad jį galima prilyginti prie tuo, kiek praleidžia pilnai uždarytas langas, jei mes kalbame apie ne visai nauja stiklopakėtą, kur tarpinės yra jau kiek sukietėjusios. Šie prietaisai pusę laiko dirba paduodant orą, po tuo persijungia priešingą kryptimi, tam kad ištraukti tiek oro, kiek padavė. Jei parašyta, kad sieninio rekuperatoriaus našumas yra, tarkim, 30m3/h, reikia dalinti per pus, nes per valandą šis žaisliukas tieks orą sumoje tik pusvalandį, o kitą pusvalandį - ištraukinės. (Šiaip, norint sužinoti realu našumą, reikėtų deklaruotą skaičių dalinti iš keturių, nes ventiliatoriaus kryptis persijunginėja kas kelias sekundes ir daugiau nei pusė laiko eikvojama tam, kad ventiliatorius įsibėgėtų o po to - sustotų).
Tad, reali tokio prietaiso oro kaita, paprastai, ne viršija 10m3/h, kas yra 3.5 kartų mažiau nei higienos normos reikalauja vienam žmogui darbe ar bet kurioje kitoje viešoje vietoje, arba 2 kartus mažiau, nei reikalaujama žmogui namuose (skaitoma, kad savo kvapai ne taip smirdi ir butus leidžiama vėdinti 2 prasčiau).

Kiek patraukliau atrodo įprastos konstrukcijos sieninis rekuperatorius, kuris atrodo kaip dėžę, kabinama ant sienos. Normaliame režime jis tiekia iki 60 m3/h, kuo pilnai pakaktų ir darbo kabinetui, ir miegamajam, ir net - nedideliai svetainei, kur ne dažnai susirenka daugiau nei 2 žmones. Tačiau, jo panaudojimas yra visiškai beprasmis, kadangi jis visiškai ne sprendžia WC, virtuvės bei kitų "nešvarių" patalpų vėdinimo. Ten teks įrenginėti atskirą ištraukimo sistemą, o į patalpas kažkokiu būdu papildomai tiekti tiek oro, kiek ištraukta iš visų WC (minimum po 35 m3/h kiekvienam tualetui, 55 - dušui, 72 - voniai, 75-150 virtuvei ir bent po 10 m3/h kiekvienam sandėliukui, drabužiniai ir prieškambariui). Tad, sumoje į butą/namą teks tiekti po 200/400 m3/h. Suprantama, visas šis oro kiekis iš lauko pateks į namą per kambarius. Tai, turint tokia apykaitą, visai nereikalingas joks papildomas vėdinimas, juolab, kad minėto sieninio rekuperatoriaus apykaitą yra net 3-7 kartus mažesne, nei minėti 200/400 m3/h sanmazgų bei virtuvės vėdinimui.

Kiek supratau, norėjote paklausti apie rekuperatoriuje sumontuotą kanalinį šildytuvą/aušintuvą, prijungta prie šilumos siurblio?
Toks daiktas, tikrai, tik atstoja papildimą elektrinį šildytuvą ir jo funkcija yra - tik šiek-tiek pašildyti tiekiamą į patalpas orą. Aišku, šilumos siurblys tai daro 3 kartus ekonomiškiau, nei elektros tenas, tačiau iš kitos pusės jo kaina yra tokia, kad tikrai neatsipirks per tas trumpas akimirkas, kai rekuperatoriuje prireikia papildomo šildymo.
Kadangi rekuperatorius realiame režime grąžina tik ~80 % šilumos, gaunasi taip, kad kompensuoti likusią dalį šilumos turi namo šildymo sistemą, po to, kai šviežias oras patenka į patalpas ir susimaišo su ten esančiu šiltesniu oru. Jei mes kalbame apie pereinamąjį laikotarpį, kai šildymo sistemą dėl kažkokių sumetimų dar nėra įjungta, bet jau yra šaltoka ir patalpose trūksta natūraliai išskiriamos šilumos (nuo žmonių, saulės, apšvietimo, buitinių elektros prietaisų), tai galima šnekėti apie tai, kad vėdinimas šiek tiek vėsina patalpas, kai to visai nereikia. Tuomet patartina įjungti rekuperatoriaus papildomą šildytuvą, tam kad tiekti į patalpas šiltesnį orą. Jei nustatyta tiekiamo oro temperatūra aukštesnė už kambario, rekuperatoriaus šildytuvas gali net šiek tiek pašildyti patalpas. Tačiau rekuperatorius turi per mažą oro debitą tam, kad šildymo efektas būtų juntamas. Pavyzdžiui, nustačius maksimalai leistina paduodamo oro temperatūrą, 400m3/h našumo rekuperatorius tieks tik 0.5-0.8 kW papildomos šilumos, proporcingai padalintos visoms namo patalpoms.

Kai įjungiama pagrindinė namo šildymo sistema, rekuperatoriaus šildytuvą patartina išjungti. Vienas dalykas - pagrindinė šildymo sistema, paprastai, šildo kur kas ekonomiškiau nei rekuperatoriaus papildomas šildytuvas. Antras momentas liečia sistemos reguliavimą. Negalima daryti taip, kad 2 skirtingos sistemos stengsis palaikyti patalpos temperatūrą nežiūrint viena į kitą. Geriausia, kai už šildymą atsako tik viena sistema. Kai reikia - įsijungia ir pašildo. Kai pasidaro per karšta - ji atsijungia, o vėdinimas po truputį sumažina temperatūrą iki norimos.

Vasarą papildomas aušintuvas, sumontuotas rekuperatoriuje, gali duoti kiek daugiau naudos. Visgi jis gali dirbti kur kas daugiau dienų, nei trunka pereinamasis laikotarpis prieš šildymo įjungimą. Tačiau dėl labai mažos galios vėsinimo efektas bus vos pastebimas. Geriau įrenginėti name kompleksinę šildymo-kondicionavimo-vėdinimo sistemą, kuri savyje turi ir kanalinį kondicionierių (šilumos siurblį) kambariams ir rekuperatorių ištraukimui iš sanmazgų, virtuvės ir t. t.

Galima ir tai suteikia nemažai papildomo komforto, tačiau reikia nepamiršti keleto taisyklių.

Geriausia - rekuperacine sistema su dregmes grazinimu. Parenkant iranga nano vedinimui, reikia labai gerai suvokti kuo skiriasi temperaturinis efektyvumo koeficientas nuo bendro silumos grazinimo koeficiento. Pirmas be vertina oro dregnumo bei kiek energijos prireiks tam dregnumui atstatyti, kai jis yra per mazas. Ziema lauko ore yra tik apie 2g/m3 dregmes. Patalpoje, kai oras pasildomas iki 22°C, normaliam dregnumui reikia 8-10g/m³. Tam kad isgarinti papildomus 8g. dregmes i kiekviena kubini metra oro, prireks tiek energijos, kiek pakaktu pasildyti ta ora 20-via laipsniu. Net jei mes be eikvuosime tos energijos tiesiogiai (pvz. garinant vandeni vyrduliuko pagalba), o vanduo garuos savaime is atvyru saltiniu (ar - is purskiamu i ora lasu), reikalingas energijos kiekis bus paimtas is kambario oro, o sildymo sistemai teks stipriau padirbeti, tam kad vestanti ora vel pasildyti iki kambario temperatures.
Ileisti i kambarius silta bet sausa ora IR paskui ji drekinti, silumos poziuriu yra tas pats, kai pompuoti is lauko ora, kurio temperature yra 0°C, taciau jis turi savyje reikiama dregmes kieki. Tad, jei mes kalbame ne apie baseina, kur bet kurio atveju yra gregmes perteklius ir papildomai oro drekinti nereikia, reikia rinktis rotorini rekuperatoriu, kuris ziema issauugo be tik siluma, bet it dregme ir tokiu budu jo bendras silumos grazinimo koeficientas yra net keliasdesimt % didesnis, nei pacio geriausio plokstelinio priespriesiniu srautu silumokaicio.

Dar geriau - pasirinkti kompleksine sistema kartu su oro sildymu/vesinimu. Pastaraisiais metais mums daznai tenka projektuoti ir montuoti ir montuoti butent tokias sistemas. Rasikite paklausima i oro centra.

Rotacinį rekuperatorių galima drąsiai naudoti ir sanitarinių mazgų vėdinimui, nes pasakos apie oro maišimąsi – tik pasakos. Visų pirma rekuperatoriaus sekcijose slėgių skirtumai pasiskirsto taip, kad jei yra koks nesandarumas, tai oro išmetimo ventiliatorius gali pasisiurbti oro iš padavimo sekcijos per tuos plyšius, o ne atvirkščiai. Taigi išmetamame ore gali atsirasti kažkiek kvapų iš lauko, bet paduodamame ore niekad nebus išmetamo oro.
Antra, gali maišytis tik be galo maža oro dalis. Kaip plokštiniame, taip ir rotaciniame rekuperatoriuje deklaruojamas procentas nesiekia nė pusės procento. Tai yra 400 kub. m/h našumo rekuperatoriuje per visą minutę iš padavimo sekcijos į išmetimą gali patekti tik 20–30 litrų oro (iš 6 000). Palyginti – per porą sekundžių, kada atidarote arba uždarote duris į tualetą, į kambarį patenką porą tūkstančių litrų oro.
Drėkintuvus į rekuperatorius paprastai ne montuoja, o parenka tinkamą rekuperatorių ir tinkamą vėdinimo apykaitą. Jei rekuperatorius reikalingas baseinui, ima plokštinį, kuris gerai šalina drėgmę (nors turi gerokai prastesnį bendrą šilumos grąžinimo koeficientą). Jei vėdinti reikia patalpą, kur nėra drėgmės pertekliaus, parenkamas rekuperatorius su daliniu drėgmės grąžinimu, o apykaita suskaičiuojama tokiu būdu, kad ir sausą žiemą, ir drėgną rudenį iš patalpų šalintų tik tiek drėgmės, kad nesusidarytų perteklius.
Taisyti padėtį drėkintuvu yra ekonomiškai nuostolinga. Išgarinti reikiamus 8 g vandens 1 kub. m sauso žiemos oro, reikia sunaudoti tiek pat energijos, kiek užtektų pašildyti tą kubą oro 20 laipsnių.

Nėra gera mintis imti "šviežią" oro nuo stogo. Nėra gera mintis imti orą per dulkėtą kanalą, be to - siaurą ir turintį daug nelygumų viduje.

Teoriškai galimą sumontuoti oro padavimo kanale šildytuvą arba aušintuvą ir papildomai šildyti/vėsinti tiekiamą į kambarius orą. Praktiškai - priklauso nuo ŠS modelio. Tik klausimas - kokį tikslą norite tuo pasiekti. Ar trukdo šaltokas oro srautas iš difuzorių ir norite kad jis būtu bent šiltas? Rekomenduotinas kitas sprendimas. Paprastai vėdinimo sistemos projektuojamos taip, kad paduodamo oro srautas būtų nukreiptas į tas vietas, kur žmonių ne būna. O tai, kad tiekiamas oras yra truputi šaltesnis už kambario temperatūra, ir galutinai jį sušildo pagrindinė šildymo sistema jau kambaryje, tai yra geriausias būdas suderinti dvejų sistemų darbą. Jei abi sistemos tik šildys - ne bus galimybės numušti temperatūros, kai tuo reikės. Kai išlis saulutė ir sušildys kambarį, o grindinis šildymas atsijungs, praeis keletas valandų kol grindys atauš ir nustos šildyti kambarį. Vėdinimas šio atveju sunaudos dalį perteklinės šilumos ir padės išvengti perkaitimo.

Jei rudenį ir pavasarį vėdinimo sistemos galingumo nepakanka kad pašalinti visą perteklinė drėgmę ir norite atvėsinti tiekiamą orą žemiau rasos taško ir nusausinti jį, tai aušintuvą reikia montuoti ne į padavimo, o į oro paėmimo kanalą. Tada rekuperatorius be papildimų elektros sąnaudų pašildys atvėsintą orą iki kambario temperatūros ir pasidarys beveik toks pats sausas kaip žiemą.

Jei pas jus yra galinga vėdinimo sistema, sugebanti užtikrinti oro kaitą 3-4 kartus per valandą, tai papildomas kanalinis šildytuvas/aušintuvas jau gali spręsti namo šildymo ir/ar vėsinimo klausimus. Tačiau, kur kas optimalesnis spendimas, (ir suteikiantis kur kas daugiau komforto nei grindinis šildymas), tai ne bandyti konstruoti sudėtingų hibridų, o imti kanalinį ŠS oras-oras (arba gruntas-oras) ir jo pagrindu daryti kompleksinė orinio šildymo-vėdinimo-kondicionavimo sistemą. Ir kainos tai net 2 kartus pigiau, nei įrenginėti atskiras sistemas.
Tačiau, tai per daug plati tema, kad atsakyti į visus klausimus vienoje žinutėje.

Aišku, tai paskaičiuoti nėra sudėtinga, tačiau reikia žinoti kokiu tikslumu, ir kokiu tikslu reikia tai padaryti. Paprastai, tokie skaičiavimai atliekami su tikslu su kuo nors palyginti, tad yra prasmė kartu, pasirenkant analogišką metodiką, atlikti apskaičiavimus tuo dalyko, su kurio lyginsite.

Jei norite tiksliai paskaičiuoti absoliutų sąnaudų dydį eurais, reikia žinoti tik įrenginio markė bei darbo grafiką, kur nurodyta kiek laiko kokiam režime dirbs įrenginys. Jei ketinate naudoti papildomą šildytuvą, dar reikės žinoti kada ir kokiam tikslui tai norite daryti. Tada duomenų prireiks kur kas daugiau. Tačiau, vargu ar tai turės įtakos, planuojant šeimos biudžetą.

Jei norite palyginti su kitu modelių, tam dažniausia tokio tikslumo ne reikia. Pakanka žinoti ventiliatorių galią, jei ketinote naudoti maksimalų oro srautą, ...arba apskaičiuoti kiek "valgo" ventiliatoriai tame režime, kuris bus naudojamas ilgiausią laiką.

Jei norite palyginti su gaunama naudą, tai čia vėl gi kyla klausimas - ką skaityti nauda, o ką - ne.
Dažniausia skaitoma, kad ne gaila mokėti už malonumus:
- pačiam ne darinėti langų nuolat;
- paskirstyti oro srautus taip kaip nori, o ne gauti skersvėjus ten, kur gamta tą dieną užsimanys;
- atsiriboti nuo lauko triukšmo, dulkių, mašalų (bei skraidančių žiedadulkių, kam tai aktualu);
- užtikrinti pastovų, reikiamo dydžio ištraukimą iš sanmazgų
Tad, tas 50-150 Wt elektros sąnaudas, kurias reikalauja oro padavimas bei ištraukimas, skaitomos nedidelė kaina už patiriamą malonumą ir energetinio naudingumo skaičiavimuose į tai neatsižvelgiama. Ten skaičiuojama tik už dyką gaunamą naudą, taupant šilumą ir lyginama su įrenginio įsigijimo kaina.
Aišku, galima priimti, kad visi mano išvardinti malonumai nėra verti ir cento, ir lyginti gaunama šilumos ekonomiją su ventiliatorių elektros sąnaudomis. Tada gausime, kad ekonomija nuo 5 iki 10 kartų viršija elektros sąnaudas dirbant maksimaliame režime, priklausomai nuo tuo koks rekuperatoriaus modelis ir kaip gerai suprojektuota ortakių sistemą (koks pasipriešinimas).

Geriausia pasirinkti gerą projektuotoją ir patikėti jam spręsti kur kokius naudoti ortakis, kaip jos išdėstyti, kokią įranga pasirinkti ir kokių dar elementų prireiks, kad sistema tvarkingai veiktų. O vartotojo vaidmuo turi apsiriboti tuo, kad išsiaiškinti pas projektuotoją ką vieną ar kitą sistema sugeba pasiekti, bei pasirinkti norimą variantą. )))

Rekuperatoriui pašildymas nereikalingas. Papildomas oro pašildymas kartais reikalingas žmogui, jei jis užsinorės dar stipriau pakelti paduodamo oro temperatūrą. Pvz. - rudenį, kai namuose jau yra šalta, o šildymas dar ne įjungtas. Arba - kai šildymo sistema yra prasta ir nesugeba pakelti temperatūra iki norimos, tai galima nustatyti maksimalią tiekiamo oro temperatūrą (+30С) ir rekuperatorius tieks į patalpas papildomus kelis šimtus Wt šilumos.

Galima, tačiau nėra reikalo, jei mes kalbame ne apie kokį baseiną, o apie gyvenamo namo vėdinimą. Gyv. patalpose patartina naudoti ne plokštelinį, o rotorinį rekuperatorių, kurio suminis šiluminis efektyvumo koeficientas yra 30-35% didesnis nei pačio geriausio priešpriešinio srauto plokštelinio šilumokaičio, kuris ne gražina drėgmės. Žiema, kai teikiame į patalpą ora, kuriame beveik nėra drėgmės, toks sausas oras, kai įšila ir patenka į patalpas, garina drėgmę iš visur kur tik įmanoma, pradedant nuo žmonių odos ir grunto gėlių vazonuose ir baigiant natūralia drėgme esančia statybinėse konstrukcijose, balduose bei drabužiuose. Net jei nekreipti dėmesį į tai, kad yra nesveika kai perdžiūsta uodą bei baldai kartais gresia iširti, tam kad pavirsti drėgmę garais naudojama daug energijos. Tad nesvarbu: ar įsigysite drėkintuvą-virduliuką, kuris gamins garus, ar tiesiog dažniau plausite grindys ir vanduo virs garais, pasinaudodamas ore esančia šiluma - bus sunaudotas toks pat energijos kiekis. Tik pirmu atveju mokėsite už elektrą virduliukui, o antru - šildymo sistemai teks labiau pasistengti, kad vėl sušildyti orą po tuo kai jis atvės, garindamas vandenį. Išeina taip, kad rotorinis rekuperatorius, tiekdamas tarkim +17C orą, kurį jis prisotina drėgme, tarkim, iki 8g/m3, duoda kur kas daugiau naudos, nei plokštelinis rekupas, teikiantis orą, pašildyta iki +20С, tačiau turinti tik 2g/m3. Kai oras išgarins 1 g/m3 drėgmės, jo temperatūra nukris per 2.5C. Po tuo šildymo sistemai teks vėl jį sušildyti ir tas oras išgarins sekančia porciją drėgmės. Tam, kad pasiekti tokio pat drėgnumo lygio, kokį duoda rotorinis rekuperatorius, reikia išgarinti net po 6g į kiekvieną kubą oro. Tai yra tas pat, kai atvėsinti orą per 15C. Paprastai tariant, tai tik atrodo kad plokštelinis rekupas paduoda +20С, iš tikro jo paduodamas oras atvėstų iki +5С ir tik šildymo sistema ne duoda mums tuo pastebėti (kol ne pradedame lyginti sąskaitų už kurą).
O rotoriniam rekuperatoriui nėra didelio skirtumo, ar šildyti orą nuo 0, ar nuo -20С. Pamenant, kad -20C Lietuvoje laikosi tik pora naktų per sezoną, tikrai neapsimoka investuoti į papildomą šildytuvą oro paėmime (juolab, kad dėl dvigubai padidėjusio sistemos pasipriešinimo pastoviai bus didesnes ventiliatoriaus elektros sąnaudos). Yra prasmės šnekėti apie geoterminio kontūro panaudojimo vėsinimui, tačiau čia jau visiškai kitas reikalas ir tam geriau naudoti ne rekupatorių.

Angos tam ir yra skirtos, kad pro jos eitų oras. Visą natūrali ventiliacija pagrįsta principu, kad jei per kai kurias angas oras išeina, tai per kitas angas tiek pat oro ateina. Priklausomai nuo atsitiktinių faktorių (pvz. - vėjo krypties) minėtos angos laisvai gali keistis vietomis, ten kur pūtė - pradės traukti, o ten kur traukę - pradės pūsti.
Šiais laikais, statant namą, priimta išlesti šiek tiek pinigų namo inžinerijai. Pvz. žmonės vis rėčiau naudojasi lauko tualetais, o įrengia kanalizaciją namuose. Įrengia vandentiekį, o ne nešioja kibirais iš šulinio. Tas pats ir su vėdinimų - galimą įrengti mechaninį oro padavimą ir ištraukimą su šilumos grąžinimo įrenginiu, o galima kaip senovėje - vėdinti namą per plyšius.

Reikia įrengti vienokią ar kitokią mechaninę oro tiekimo sistemą. Racionalus yra 2 variantai.
- rekuperacinė vėdinimo sistema, kuri panaudojant išmetamo oro šilumą (ir drėgmę), pašildo paimamą iš lauko orą (ir sudrėkina į, kai tuo reikia). Į kiekviena patalpą oras tiekiamas per ortakius ir ištraukiamas iš kiekvieno sanmazgo bei virtuvės, taip pat, per ortakius. Tad, įrengus tokią sistemą, teks bent koridoriuje padaryti pakabimas lubas, kad paslėpti ortakių raizgalinę.
- oro tiekimas per kanalinį kondicionierių. Ši sistemą sugeba ne tik vėdinti bet ir vėsinti, ir labai ekonomiškai šildyti patalpas, panaudojant šilumos siurblį oras-oras. Oras tiekiamas į kambarius per ortakius. Ištraukimui galima naudoti esamus natūralios traukos kanalus.

Šį idėja atsirado labai seniai ir prieš keletą metų ji buvo gan aktyviai propaguojama PasyvHaus entuziastais, tačiau atlikus tyrimus, jos buvo atsisakyta dėl grėsmės, kad prie tam tikrų sąlygų (jei vasara į kanalą patenka šiltas oras) požeminiame kanale pradeda veistis pavojingos sveikatai bakterijos.
Be to iš tokio žemės šilumokaičio gaunama labai menka nauda. Išlaidos įrengimui yra kur kas didesnės už naudą. Taip pat dėl didelio papildomo pasipriešinimo atsiranda problemų, nes išsibalansuoja paduodamo bei ištraukiamo oro srautai. Jei rekuperatoriaus konstrukcija ir leidžia sulyginti paduodamą oro kiekį su ištraukiamu - juntamai išauga padavimo ventiliatoriaus naudojama galia.
Klausimas, kam reikia dėti tiek pastangų (bei pinigų) į tokį abejotina sprendimą, jei žiemą rotorinis rekuperatorius be jokių papildomų priemonių kompensuoja ~80% nuo to šilumos atgavimo efekto, kuri galima gauti panaudojant tokio tipo ŽŠ, o vasarą tokį ŽŠ naudoti negalima? Pvz. lyginant 250 m3/h našumo rekuperatorių su ŽŠ ir be jo ekonomija - tik 3-6 Eur per metus.
Yra gerokai saugesnė ŽŠ technologija norint jį panaudoti vėsinimui vasarą. Tik iškart noriu perspėti, kad panašių technologijų panaudojimas gali duoti juntamą efektą bei apsimoka tik jei vėdinimo (ar kondicionavimo) sistema turi kelis kartus didesnę apykaitą nei reikia patalpų vėdinimui pagal rekomenduotinas higienos normas.

Jūsų teiginiuose yra netikslumų. Higienos normos reikalauja - NE MAŽIAU 30m3/h. Daugiau būti gali. Be to, "ne mažiau" reiškia kad 30m3/h žmogui turi būti ir tada, kai filtrai užsiteršę, ir tada kai mažinamos ventiliatoriaus apsukos dėl to, kad visame name nieko nėra, o liko tik vienas žmogus, užsirakinęs savo kambaryje. Dar daugiau - tam kad išgauti didesnį naudingumo koeficientą, patartina eksploatuoti įrenginį vidutiniu greičiu. Tad, projektuojant namą, siūlyčiau bent miegamuose skaičiuoti 1.5-2 kartus didesnė normą, kad sumažėjus bendrai apykaitai, ten išliktų minimali norma. Pasyvaus namo idėja ne tame, kad vien tik gręžtai apriboti viską ką tik įmanoma ir taip sumažinti šilumos nuostolius. Pagrindinis tikslas - kuo daugiau išnaudoti alternatyvius energijos šaltinius, kad namas pats save galėtų aprūpinti energija.
Net skaičiuojant pagal minimalias normas, gausime 2 kartus didesnį oro kiekį, negu paminėjote. Nesvarbu kiek žmonių yra name - skaičiuojama tokia apykaita kiekvienoje patalpoje, kad ten būtų užtikrinama normali oro kokybė tuo metu, kai ten bus žmonės. Grubiai sužinoti namo apykaita galima padauginus gyventojų skaičių iš 2-jų ir iš taikomos normos. Tai suprantama - kiekvienas žmogus namuose turi, kaip minimum, dvi vietas, kur jis gali būti: miegamajame arba svetainėje. Ir abejose turi būti jam skirta šviežio oro norma. ...O jei priedo yra tokie dalykai, kaip darbo kabinetai, kambariai svečiams, pirtys, sporto salė ar poilsio zona - tai drąsiai galima skaityti, kad gyventojų skaičių reikia dauginti ne iš 2-jų, o - iš 3-ių.
Jei norite taupyti energija, kaip tuo reikalauja pasyvaus namo nuostatai - ruošti maistą namuose reikia kuo mažiau. Tik pagalvokite: elektrinė viryklė ryja kur kas daugiau, nei viso namo šildymo sistema! )))
O jei rimtai, neapsimoka daug pastangų dėti, sprendžiant gartraukio klausimą. Verdant bulves ar sriubą nieko blogo iš puodo ne garuoja. Žiema papildoma drėgmė - tik į naudą, o vasara galima tuo metu pradaryti langą (arba viską sutvarko kondicionierius, jei toks yra). Jei kepat blynus - tai užtrunka vos kelias minutes per parą. Jei sugalvosite gaminti ką nors rimtesnio - tai irgi ne trunka valandų valandas, be to - dažniausia gaminama su uždarytu dangčiu. Aš vedu prie to, kad net jei jus kiekvieną dieną gaminate valgį namuose, įjungus gartraukį 3 kartus po 5 min - per parą gausime, kad gartraukis dirbo vos 1% laiko. Manau, nėra taip baisu, jei prarasite 1% šilumos.
Norėčiau pridurti, kad visai neapsimoka didinti gartraukio apykaitos. Vis vien jo efektyvumas liks abejotinas. Jei pavyktų gartraukį pakabinti taip, kad taškas nuo kurio garuoja būtų kelių sm nuo gartraukio angos - tada būtų įmanomą sugaudyti visus garus, nes oro greitis angoje būtų pakankamas. Kai puodas yra už metro - garai plinta į visas puses (kartais, vos ne - vienodų greičių) ir pakilus iki gartraukio jų debesis gali būti poros metrų skersmens. T.y. - gartraukiui reikia sugaudyti tą, kas yra per metrą nuo jo centro. Tačiau, gartraukis traukia fiksuotą oro kiekį. Tarkim, tas kiekis yra ~600 m3/h. Tada angoje 0.6x0.6m susidarys srauto greitis - 0.46m/s. Jei garai juda liečiau nei pusę metro per sek. greičiu, tada viską, kas pateks į gartraukio "žiaunas" tas sugaus. Tačiau, ten kur gartraukio korpusas baigiasi, ten oras pradedamas traukti iš visų pusių, t.y - traukiama per visą sferos paviršių, kurios centre yra gartraukis.
Jei sferos spindulys yra 1m, tai paviršiaus plotas, per kurį traukiamas oras, yra - 13m2. Arba - 35 kartus didesnis nei gartraukio angos plotas. Atitinkamai - oro traukimo greitis tokiame atstume bus ne 0.5m/s, o tik - 0.01. Suprantama, garai juda keliasdešimt kart greičiau ir laivai nuskrenda kur jiems patinka. Net jei drastiškai sumažinti atstumą iki keptuvės iki pusės metro, vis vien sferos paviršiaus plotas sudarytų 3.14m2, ir oro greitis būtų ~0.05m/s, o tai 10 kartų mažiau nei reikia.
Tad, su žaisti su gartraukiu ne apsimoka. Kas į jį savaimė pateko - tas pateko, o tai kas skrenda vos truputi pro šoną - tą jau niekaip ne pagausi.

Yra daugybė rūšių plastikinių ortakių. Pasakysiu tik apie porą. Dažniausiai naudojami lakstus izoliuoti, arba neizoliuoti ortakiai. Privalumai - jie yra truputi pigesni bei - galimybė atsisakyti alkūnių. Naudojant izoliuotus ortakius ten kur būtinai reikia izoliacijos, dar sutaupoma daug laiko montuojant, nes nereikia apvynioti ortakius vata.
Taip pat yra specialus akustiniai ortakiai su izoliacija, kuri sugeria triukšmą.
Visų lanksčių ortakių yda - nelygus (gofruotas) vidinis paviršius. Judant oro srautas iš laminarinio pasidaro turbulentiniu. Dėl to kelis kartus išauga ortakių pasipriešinimas ir atitinkamai - ventiliatoriaus naudojama galia. Dėl turbulencijos, orui judant įprastu greičiu, kyla gan didelis triukšmas.
Be to, lankstūs ortakiai yra lengvai pažeidžiami mechaniškai.
Lietuvoje dar bandoma prekiauti mažo skersmens plastikiniais kanalais, kurie neva skirti orui. Šita produkcija skirta žmonėms, kurie viską daro pagal "pasidaryk pats" principą ir net nenutuokia kokius parametrus turi užtikrinti vėdinimo sistema ir ko tam reikia. Mažas šių kanalų skersmuo yra nepakankamas užtikrinti vėdinimą net poros kvadratų tualete, ką jau kalbėti apie kambarius. Be to, visi šios sistemos elementai suprojektuoti neatsižvelgiant į reikalavimus, keliamus ortakiams: taisyklinga kanalo forma (ypač- alkūnėse, atsišakojimuose, sujungimuose), ortakio sandarumas.
Galima būtų naudoti tokius kanalus ypatingais atvejais, pvz. - kai būtinai reikia tilpti į apribotą aukštį, tačiau, kai sužinai, kad reikia sumokėti 3-4 kartus didesnę kainą už sutaupytus vos 1.5 cm - tai labai greitai surandamas kitas sprendimas, kaip galima sudėtingoje situacijoje sutrasuoti įprastus metalinius (arba lanksčius) ortakius.