Kalkės geriamajame vandenyje

Nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos teisės aktai nereglamentuoja, kokio kietumo vanduo gali ar turi būti, – t. y. neribojamas nei didžiausias, nei mažiausias kietumas.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad nėra jokių įtikinamų duomenų, kad vandens kietumas sukeltų kenksmingą poveikį žmonių sveikatai. JAV Nacionalinė tyrimų tarnyba nustatė, kad kietas vanduo gali būti vartojamas kaip kalcio ir magnio dietinis papildas.

Kai kurie tyrimai aptiko silpną neigiamą vandens kietumo ir sergamumo širdies ir kraujagyslių ligomis priklausomybę tarp vyrų. PSO, išnagrinėjusi tokius duomenis, nutarė, kad duomenys nepakankami, kad būtų galima nurodyti rekomenduojamą vandens kietumą.

Kieto vandens požymiai: kalkėja vamzdynų, vandens maišytuvų, santechninių prietaisų paviršiai; ant puodų, lygintuvų ir elektrinių virdulių sienelių atsiranda baltos, sunkiai nuvalomos nuosėdos; balti skalbiniai gelsta, o spalvoti blunka, drabužiai greičiau susidėvi; tokiame vandenyje verdami maisto produktai netenka dalies maistingų medžiagų.

Minkšto vandens pranašumai: prausiantis geriau putoja šampūnas ir muilas, jų sunaudojama mažiau, plaukai tampa purūs, minkšti ir žvilgantys, nepažeidžiamas apsauginis odos sluoksnis; tokiame vandenyje išskalbti drabužiai yra minkštesni, ilgiau nesusidėvi, atrodo naujesni; sumažėja vandens šildymo sąnaudos; vamzdynų ir buitinės technikos nepadengia nuosėdos.

Apie kieto vandens kenksmingumą vamzdžiams ir kitokiai techninei įrangai prirašyta daug. O štai apie kieto vandens įtaką žmogaus sveikatai rasime tik keletą neaiškių, aptakių teiginių. Pavyzdžiui, kad nenustatyta arba iki šiol nesurinkta pakankamai duomenų. Kartais teiginiai būna tiesiog priešingi, prieštaraujantys vienas kitam. Bet gi kietas vanduo teka ir mūsų kūnų gyslomis...

Daugelio mūsų planetos upių vanduo yra hidrokarbonatinis.Hidrokarbonatiniai (carbon – anglis) vandenys yra tokie, kuriuose yra ištirpę daug rūgščių anglies rūgšties druskų. Hidrokarbonatiniai jie yra todėl, kad ore esantis anglies dioksidas CO2 nuolat tirpsta vandenyje, sudarydamas anglies rūgštį H2 CO3. Tai silpna rūgštis. Anglies rūgštis, susitikusi su netirpiomis kalkėmis CaCO3, kurių yra visose nuosėdinėse uolienose, sudaro lengvai vandenyje tirpstantį kalcio hidrokarbonatą:CaCO3 + CO2 + H2 O → Ca(HCO3 )2 → Ca 2+ + 2HCO3 - HCO3 - – tai tirpus hidrokarbonatas (vandenilio anglis).

Geriamajame vandenyje visada yra kalcio. Nuo kalcio kiekio, esančio gamtiniame vandenyje, tiesiogiai priklauso ir kalcio kiekis toje vietovėje augančiose daržovėse, vaisiuose ir ypač pieno produktuose. Ištirpęs kalcio hidrokabonatas Ca(HCO3 )2 vandeniui suteikia malonų gaivinantį skonį. Kuo jo daugiau, tuo vanduo skanesnis. Tačiau kuo kalcio daugiau, tuo blogesnė vandenį geriančių žmonių sveikata.

Pasirodo, mūsų sveikata priklauso ir nuo cheminės sudėties uolienų, kuriose randasi gamtinis vanduo. Ten, kur vulkanai ir kalnai, ten geras gamtinis vanduo, nes vyrauja magminės uolienos, kuriose kalcio yra labai mažai. Vandenyje, kuris randamas nuosėdinėse uolienose, kalcio yra daug ir net labai daug. Būtent šios uolienos vyrauja Lietuvoje.

Kalcio papildai okupavo vaistinių lentynas, atrodo, kad be kalcio papildų mūsų kaulai subyrėtų. Iš tiesų kalcis, kurio druskos netirpios, yra daugelio mūsų bėdų ir negalavimų, ypač susijusių su sąnariais, priežastis. Kalcio mes suvartojame katastrofiškai per daug. Iš čia ir druskų nusėdimas. Ne natrio, ne kalio druskos, kurios yra tirpios ir lengvai pasišalina, bet kalcio druskos nusėda mūsų sąnariuose, kraujagyslėse, audiniuose ir net smegenyse, nes jos netirpios. Kalcio „elgesys“ įrašytas mūsų kalboje: kalcis → kalkės → kalkėjimas. Išgirskime, ką tūkstantmetė tautos išmintis įrašė į mūsų kalbą. Mūsų kraštuose daugelio senyvo amžiaus žmonių nugara sukalkėjusi. Ir visa tai – dėl kalcio pertekliaus kraujyje. Dėl to sąnariuose nusėda druskos. Tam tikrose vietovėse pati gamta apsaugo žmogų nuo šio susirgimo. Pavyzdžiui, Japonijoje labai minkštas vanduo (iki 5 mg/l kalcio) ir nebuvo pieno produktų (kurie atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo). Todėl japonai beveik neserga osteochondroze. Ne veltui Japonijoje yra senas paprotys – susitikus žemai nusilenkti vienas kitam.

Kodėl taip susirūpinta kalciu ir kiek jo mums reikia? Ar didelis vandens kietumas Lietuvoje nėra viena iš didelio mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų priežasčių? Kalcio druskos labai skiriasi nuo natrio ir kalio druskų. Kalio ir natrio druskos yra tirpios, o kalcio druskos netirpios. Kalio ir natrio jonai lengvai prasiskverbia per odą kartu su prakaitu, o kalcio jonai užsilaiko odoje ir ji pamažu tampa sausa, kieta, raukšlėta. Be to, nuo kalcio druskų inkstuose gali susidaryti akmenys.

Polis Bregas, kuris gėrė tik distiliuotą vandenį, pragyveno 95 metus. Štai ką jis rašo apie kietą vandenį: Aš išaugau toje Virdžinijos valstijos dalyje, kur kietas vanduo. Jame ištirpusios tokios neorganinės medžiagos, kaip natris, geležis ir kalcis. Daugelis mano giminaičių mirė nuo inkstų ligų. Beveik visi jie paseno prieš laiką, – todėl, kad neorganinės medžiagos kaupiasi arterijų ir venų sienelėse, kurios kietėja ir tampa mirties priežastimi. Vienas mano dėdė mirė sulaukęs tik 48-ių metų. Skrodžiant gydytojai rado, kad jo arterijos buvo kietos tarsi moliniai vamzdeliai, – taip labai jos buvo prisigėrę neorganinių medžiagų.

Gydytojai nepataria gerti distiliuoto vandens, tačiau vienintelis distiliuoto vandens trūkumas, pasak N. Druzjako, yra tas, kad ilgai jį pavartojus organizme ima trūkti kalio. Distiliuotas vanduo iš kūno lengvai išplauna ne tik šlakus, bet kalį ir natrį. Natrio mums pakanka, jo net per daug, o su kaliu problema: gamtiniuose vandenyse jo yra labai mažai arba visai nėra. Kalio ir natrio santykis turėtų būti 1:2. Ilgai gerdami distiliuotą vandenį (ilgiau nei mėnesį) pritrūksime kalio. Tačiau jei kaliu papildysime maistą, distiliuotą vandenį galima bus gerti visą gyvenimą. Lietuvoje kaliu galėtų aprūpinti pupelės, bet jos nėra labai mėgstamos, todėl pagrindinis kalio šaltinis yra bulvės. Karštomis dienomis, kai gausiai prakaituojama, į geriamą vandenį reikėtų dėti ne tiek natrio, kiek kalio druskų. Geriamajame vandenyje turėtų būti kalio.

Organizmui būtinas ir magnis. Jei trūksta magnio, tada kalcis kaupiasi ten, kur nereikėtų. Pavyzdžiui, kalkėja širdies vožtuvai, stambiosios kraujagyslės. Tai turi įtakos ir vėžiniams susirgimams, nes kalkėja bazalinės membranos, per kurias maitinasi kamieninės ląstelės, iš kurių išsivysto vėžinės.

Yra dar viena sudėtinė vandens dalis, kuri neigiamai veikia sveikatą. Tai hidrokarbonato anijonas – HCO3 - . Visi vandenys, kuriuose HCO3 yra mažiau nei 60 mg/l, yra palankūs sveikatai, tačiau gamtoje toks vanduo aptinkamas retai. HCO3 neleidžia kraujyje esančiai anglies rūgščiai rūgštinti kraujo. Beveik visuose mineraliniuose vandenyse yra daug natrio hidrokarbonato NaHCO3 (paprasčiau – sodos). Kai į kraują patenka natrio hidrokarbonatas, jis skyla į Na+ ir HCO3 - jonus, dėl to sustiprėja kvėpavimas. Jis stiprėja, nes pradeda trūkti deguonies, kadangi HCO3 šarmina kraują. O šarminiame kraujyje hemoglobinas sunkiau atiduoda deguonį.

Geriamajame vandenyje nelabai reikalingi natris ir chloras, bet jame gali būti magnio, cinko, mangano ir sulfato SO4 jonų.

Pašalinti vandenyje ištirpusius mineralus nelengva. Vandens valymą – gėlinimą galima atlikti įvairiai, bet geriausi būdai yra distiliavimas ir membraninis (atvirkštinis osmosas). Paprasčiau ir pigiau vandenį gėlinti naudojant atvirkštinį osmosą. Šiuo metodu iš vandens pašalinama 95-98% mineralų.

(Parengta pagal A. Žarskaus knygą „Rūgštus sveikatos skonis” 2019 m.)