Sodybos projektavimo rekomendacijos

Rekomendacijos – šimtametėje statybos tradicijoje pastebėti bendri dėsningumai. Tarp siūlomų taikyti priemonių dauguma yra bendro pobūdžio, jų dėka gyvenamoji aplinka įgautų tradicinį, tai yra savą, pažįstamą, mielą ir jaukų pavidalą. Sodybos projektavimo rekomendacijos

Sodybos
Gyvenvietes ir sodybas formuoti atsižvelgiant į aplinką: gamtos sąlygas ir urbanistinį kontekstą, taikantis prie kaimavietės tipo, sodybų užstatymo tankio ir kraštovaizdžio. Ypač svarbu išlaikyti dermę su gamta, jos neužgožti, nekontrastuoti ir nedominuoti.
Vidurio Lietuvai būdingos vidutinio dydžio sodybos (0,5 - 0,8 ha) taisyklingo (gatviniuose kaimuose) arba netaisyklingo plano (vienkiemiuose ir padrikuose kaimuose), dažniausiai stačiakampio arba artimo stačiakampiui plano, su gana taisyklingai išdėstytais 5-7 pastatais. Tarp gerojo kiemo pastatų dažniausiai išlaikomas lygiagretumas, ūkiniai pastatai gali būti komponuojami laisviau. Pagrindinis principas – sukurti jaukias, žmogiško mastelio erdves ir dydžius, atitinkančius fizinius ir psichinius žmogaus poreikius.
Kiemai šiame regione vidutinio dydžio. Jaukūs atstumai tarp pastatų sukuriami matuojant nuo vieno iki trijų pastato pločių. Gyvenamasis namas paprastai statomas arčiausiai gatvės. Pagrindinį fasadą su įėjimu ir kiemą verta atgręžti į pietų arba pietvakarių pusę, - jis bus šviesus ir jaukus. Netoli namo (10 – 20 m atstumu) statyti vieną ar kelis svirnus, kiek toliau – ūkinius pastatus.
Sodybą reikėtų zonuoti – pastatus dėstyti formuojant gerąjį ir ūkinį kiemus. Pastatais, tvoromis ir želdiniais riboti kiemų erdves, atskirti švarią reprezentacinę sodybos dalį nuo ūkinės. Poilsiui, bendravimui skirtoje dalyje sutelkti puošybos, smulkiosios architektūros bei gerbūvio elementus.
Tradicinei architektūrai būdingas kompleksiškumas ir vientisumas: tūrių, formų, erdvių, spalvų dermė. Visus sodybos pastatus reikėtų apjungti į visumą. Statyti paprastų stačiakampių tūrių (tuomet juos žymiai lengviau/paprasčiau apjungti į ansamblį - sodybą). Pamatams, sienoms visuose pastatuose naudoti vienodas medžiagas bei statybos techniką. Dengti vienodo nuolydžio, vienodos formos ir vienodos dangos stogais. Pasirinkti ramias, kraštovaizdyje derančias spalvas.
Proporcingi pastatų tūriai ir vienodos ar panašios spalvos sukuria ramų ritmą, nedisonuoja, įsilieja į aplinką. Pastatus į visumą – sodybą apjungia želdiniai (iš tolo matomas tik želdinių guotas). Todėl itin didelis dėmesys turėtų būti skiriamas sodybos apželdinimui.

Pastatai
Siekiant išlaikyti regiono užstatymo savitumą, naujai projektuojamų ir statomų pastatų tūriai, siluetai, formos bei medžiagos turėtų būti tapatūs arba artimi tradicinei architektūrai. Nereikia kopijuoti senosios kaimo architektūros, reikia suvokti jos principus ir pritaikyti šiandienos būčiai. Įsiklausius ir įsigilinus į nugludintas tradicijas galima sukurti visiškai tobulą būstą.
Pateikiama trumpa Vidurio Lietuvos kaimo sodybos pastatų charakteristika.

Planinė struktūra

Sodybos pastatai dažniausiai vientiso stačiakampio plano, būdingi siauri ilgi namai (iki 6-7 m pločio, 12 – 20 m ilgio), tačiau galimos ir plačios gryčios (iki 10 m pločio, su trim langais galiniame fasade) arba artimo kvadratui plano (tarpukario ar pokario namai, svirnai, pėdiniai klojimai).
Namo priemenėje tinka įrengti ugniavientę ar kaminą – virenę, gyvenamoje patalpoje statyti šildymo ir maisto gaminimo krosnis. Krosnys kambariuose teikia šilumą ir jaukumą, jose pagamintas maistas turi nekasdienišką skonį. Tai ir praktiška (pigus kuras) ir gražu – koklinės arba plytų tinkuotos krosnys labai puošia, praturtina interjerus.

Fasadų kompozicija

Sodybos trobesiams būdinga ašinė simetrija ar artima jai (dviejų galų gryčiose, svirnuose, ūkio pastatuose). Kuo smulkesni objektai, tuo raiškesnė simetrija. Gyvenamojo namo įėjimai komponuojami ilgajame fasade, langai išdėstomi ritmiškai. Langai proporcingi pastato dydžiui. Su apvadais jie užima apie pusę sienos aukščio. Fasadai tektoniški, atspindi planinę struktūrą ir pastato paskirtį.

Tūriai

Pastatai kompaktiško tūrio, nesuskaidyti. Sienų aukštis 2,5 - 2,8 m (maksimalus iki 3 m), stogo nuolydis 40-45 laipsniai, vyraujanti stogo forma – dvišlaitė, platesniuose nei 7-8 m pastatuosegalima pusvalminė/puskliautinė. Prieangiai vidutinio dydžio (iki 3 m pločio ir 2,5 m aukščio), pamatai iki 0,5 m aukščio. Šiaurės Rytų Lietuvai būdingi didesni dviaukščiai prieangiai (iki 4 m pločio), užimantys dalį priemenės. Prieangiai – gražus, patogus ir funkcionalus namo elementas. Tai ir jauki vieta pasisėdėjimui, ir namo puošmena, ir reprezentacinis įėjimas. Paaukštintos pastogės, įgilinimai ir galerijos Vidurio Lietuvos gryčių architektūrai nebūdingi.

Medžiagos, konstrukcijos, statybos technologijos

Statybai naudotos vietinės medžiagos: medis (įvairūs jo gaminiai), molis, lauko akmuo, natūralios stogų dangos (šiaudai, nendrės, medžio gaminiai, čerpės/stiegės). Vyrauja horizontalių rąstų sienos (apskritų rąstų, iš dviejų pusių tašytos arba apipjautos), kampuose sukirstos į nelygias kertes, gegninės (gryčiose, svirnuose, tvartuose) ir pėdinės konstrukcijos (kai kuriuose klojimuose) stogai. Nežymus sienojų kreivumas, nulaibėjimas, horizontalių linijų žaismas teikia sienų plokštumoms gyvumo, dinamikos, (jos nėra nuobodžios, kaip šiuolaikiniuose pramoniniu būdu statytuose namuose).
Tekintų rąstų statyba griežtai nerekomenduojama tiek dėl estetinės, tiek dėl praktinės pusės. Tekinti rąstai mažiau atsparūs atmosferos poveikiams, atsiranda neprognozuojamos deformacijos (plyšiai, skilimai).
Vidurio Lietuvos regionui būdingi molio pastatai. Molio statyba ypač rekomenduojama. Ji – pigi, ekologiška, praktiška ir gražiai dera kraštovaizdyje.
Medžio, o ypač molio pastatams rekomenduojama suformuoti plačias stogo užlaidas (0,7 – 1,2 m) apsaugančias sienas nuo ardančio saulės ir kritulių poveikio.
Šiuolaikines stogo dangas reikėtų naudoti natūralių spalvų ir panašios į natūralią faktūros.

Apdaila, puošyba

Natūralių medžiagų, vientisa, vyrauja viena kompozicinė priemonė (polichromija, drožyba, apkalo dekoras, langų skaidymas, skulptūriniai akcentai ir t.t.). Svarbu išlaikyti saiką: net labai išpuoštuose fasaduose nėra taikomos visos įmanomos puošybos detalės, o tik jų dalis. Kartais užtenka vieno išraiškingo profilio ar spalvos, kad pilki nuobodūs fasadai įgautų gyvybę ir judesį.
Puošyba išimtinai tektoniška: dekoruojami konstrukciškai reikšmingi elementai.
Puošyba tikslinga: arčiau žmogaus stebėjimo lauko esančios detalės smulkesnės, rūpestingiau apdorotos, esančios toliau – grubesnės, stambesnės.

Spalvos

Natūralios, įprastos gamtoje, derančios su aplinka. Tradicinėje architektūroje spalvomis išryškinami namo ir gerojo kiemo elementai: namo langai, durys, prieangiai, priesvirniai, kryžiai, koplytstulpiai. Darželio gėlės prie namo tarnauja tai pat kaip spalvinis akcentas.
Didesnį vaidmenį spalva atlieka interjere. Tai perteikia tekstilė, baldai, krosnys, paveikslai, sienų apmušalai, apšvietimo priemonės, kiti buities daiktai.

Interjeras
Kuriant interjerą reikėtų naudoti natūralias medžiagas. Namuose privalo būti ne tik gražu, bet ir sveika gyventi.
Interjere tinka suolai gražiai išpjaustinėtomis atkaltėmis, įvairių formų ir konstrukcijų stalai, pagaminti iš natūralios medienos, kad baldą puoštų ne tik ornamentai, bet ir medžio rievės. Svečių vaišinimui - didelis stalas ir ilgi pasieniniai suolai. Miegojimui - medinės lovos puoštos išpjaustinėtomis, tekintomis detalėmis. Sveikiau būtų, jei lovų dugnas būtų medinis, čiužinys vilnonis. Tie, kas išsaugojo didelę gryčią su senąja duonkepe krosnimi (arba ją atstatė), tarp krosnies ir galinės namo sienos galėtų įsirengti nekilnojamą lovą. Joje tilptų sugulti nemažai žmonių. Paklota dekoratyviais audiniais lova taptų interjero puošmena. Tradicinė, specialisto restauruota skrynia tikrai papuoštų bet kurį gyvenamąjį būstą. Komodos bei komodinės skrynios - taip pat pakankamai praktiški ir gražūs baldai. Dviejų sienų kampą svetainėje tinka papuošti išpjaustinėta kampine lentynėle. Nedažytos plačių lentų grindys pagyvintų bet kuriuos namus. Prie jų dėrėtų išklijuotos tapetais, tinkuotos ar natūralių rąstų sienos. Krosnelė su nuo jos šylančia sienele gali tarnauti kaip jaukus, dekoratyvus ir pakankamai ekonomiškas šilumos šaltinis. Patartina dėti mediniais rėmais langus, kurių dydis ir forma atitiktų senuosius. Atkūrus ar restauravus senąsias duris namuose būtų jaukiau. Tarp naujų šiuolaikinių baldų tinka komponuoti senus: šaukšdėtę su dekoratyviais indais, spintas, komodas, skrynias.
Gražiai ir įdomiai sukomponuoti įvairių laikotarpių baldus bei sukurti savitą, lietuviškomis tradicijomis pagrįstą interjerą nėra lengva. Jo sukūrimui reikia gerai pasirengti: aplankyti muziejus, pavartyti knygas, pasitarti su specialistais.

Tvoros, vartai, aptvėrimai

Tvorų pobūdis, dydžiai ir medžiagos numatomos atsižvelgiant į kraštovaizdžio tvarkymo zonos, kurioje yra planuojama teritorija, reikalavimus bei aptveriamų pastatų stilių. Tvoromis struktūruojama kaimo ar sodybos erdvė: tvoros skiria sodybos valdas nuo kaimo gatvės, kelių ar laukų , dalija skirtingos paskirties sodybos valdas (gėlių darželį, daržus, sodą, atskiria gerąjį ir ūkinius kiemus). Sodybų ar kaimų tvoros yra gulsčios (karčių) arba stačios (žiogrių, statinių, kartelių, lentelių, pinučių). Siekiant vieningesnio vaizdo, sodyboje reikėtų tverti ne daugiau 2-3 tipų tvoras. Antžeminei tvoros daliai naudoti tik natūralią vietinę žaliavą – žabus (karklų), šakas (eglių), rąstelius, pusrąsčius, kartis, karteles, tašelius, lenteles. Dėl ilgaamžiškumo požeminę tvoros dalį galima lieti iš betono. Tvoros turi būti ažūrinės, be cokolių, ne aukštesnės nei 1,5 m. Namų valdas ir viešą erdvę skiriančioje tvoroje įrengti ažūriniai vartai gali būti vienos arba dviejų varčių, sutvirtinti viršvarte („bromu“), puošti dekoratyviniais pjaustiniais. Tvorų ir vartų polichromija nerekomenduotina. Draudžiama tvoromis aptverti paežeres, paupius, miškų masyvus ir kitas viešam naudojimui pritaikytas teritorijas (apžvalgos aikšteles, rekreacines zonas ir kt.).

Tradicinės ir šiolaikinės architektūros dermė
Kultūriniame istoriniame kontekste autentiško objekto vertė yra didesnė nei naujai statomo. Todėl prieš pradedant planuoti naują statybą, reikėtų pasidomėti sodybos istorija, surinkti kiek imanoma senų nuotraukų, dokumentų, apklausti ir fiksuoti amžininkų pasakojimus. Tai leistų nustatyti buvusį sodybos išplanavimą, esamų pastatų amžių bei jų vertę.
Jeigu sodyba sena ir joje išlikę senų pastatų pirmiausia reikėtų sustabdyti esamų trobesių nykimą, suremontuoti (kad ir laikinomis priemonėmis) pastatų stogus, apsaugoti pastato konstrukcijas (pamatus, sienas, sijas, stogo konstrukcijas) nuo tiesioginio atmosferinio poveikio, ypač drėgmės. Medinius vertingos architektūros pastatus rekomenduojama restauruoti/renovuoti ir pritaikyti šiuolaikinėm reikmėm. Renovuojant senuosius trobesius, stengtis išsaugoti senas autentiškas dalis (konstrukcijas, puošybos elementus, langus, duris, krosnis ir kt) Pažeistas pastato dalis galima pakeisti analogiškomis, pagamintomis iš naujos (identiškos) medžiagos. Tuo būdu atnaujinus pastatą ateities kartom bus išsaugota vertinga informacija.
Naujai projektuojant reikėtų stengtis nepažeisti sodybos struktūros, naujos paskirties pastatus dėstyti sklype prisilaikant tradicinių regioninių išplanavimo principų, kūrybiškai naudoti šiuolaikines statybines medžiagas, technologijas bei modernias inžinerines sistemas. Visais atvejais seno ir naujo dermė turi būti subtili, apgalvota, ypač suderintos formos, medžiagos bei spalvos.
Šiuolaikiniam gyvenamajam būstui tinka ištęstas stačiakampis statmenai suskaidytas namo planas – tai dažnai naudojama modernių gyvenamųjų namų struktūra, gerai pritaikoma nūdienos reikmėms. Viengalė ar dvigalė gryčia - tradicinis gyvenamasis namas patogus ir universalus. Viduryje namo priemenės erdvė atskiria ir jungia dvi visiškai savarankiškas namo dalis. Toks planas suteikia laisvę – bendrauti ar izoliuotis nuo aplinkinių. Erdvioje priemenėje nesunkiai telpa sanitariniai mazgai, laiptai į pastogę, garderobinė, kt. Kvadratinio plano gryčia, seklyčia gali būti sudalinama į mažesnes patalpas arba paliekama vientisa.
Svirnai visuomet puošia sodybą, suteikia jos erdvei ypatingą jaukumą. Jie nuo seno turi daugiafunkcinę paskirtį ir lengvai pritaikomi šiuolaikinėms reikmėms. Juose gali būti įrengiami miegamieji ar svečių kambariai, naudojami įvairiam podėliui ar dirbtuvėms.
Ūkinius statinius, tvartus, daržines, klojimus jei jie nenaudojami pagal tiesioginę paskirtį, galima pritaikyti dirbtuvėms, sandėliams, garažams, salėms ir kt. Kelis mažus ūkinius pastatėlius tikslinga apjungti į vieną. Atokiau stovintys klojimai ir daržinės vizualiai, kartu su želdiniais formuoja bendrą sodybos vaizdą. Nereikėtų atsisakyti ūkinių pastatų, kadangi jie suteikia sodybai tikrumo, monumentalumo/solidumo ansambliškumo ir patrauklumo. Jų formas, medžiagas, spalvas būtina derinti prie namo architektūros.

Tradicinė pirtis – kartu egzotiškas ir labai funkcionalus pastatėlis. Ją galima įjungti į kiemo pastatų grupę (antrąjį planą) arba statyti atskirai/atokiau. Geriausia nedidelė (6-12 m2 ) pirtelė, kurią galima greitai prikūrenti, nereikia daug malkų.
Naujos paskirties ūkiniai pastatai turėtų būti statomi laikantis bendrų regioninės architektūros principų.Geriausia naudoti vietines, regionui būdingas medžiagas bei konstrukcijas. Bet galimi ir nauji sprendimai, pavyzdžiui, mūrinės arba karkasinės sienos (su papildoma termoizoliacija) aptaisomos natūralios medienos apkalais. Stogams dengti, vietoje tradicinių natūralių medžiagų (šiaudų, skiedrų, gontų, nendrių) gali būti naudojamos artimų joms atspavių (nuo pilko – iki rudai pilko) šiuolaikinės neįmantraus profiliavimo stogų dangos (bituminės čerpelės, betoninės ar keraminės čerpės, beasbesčiai banguoti lakštai ar valciniu būdu dengiama skarda). Šiuolaikinius masyvo ar klijuoto medžio langus su ištisiniais stiklo paketais viename rėme rekomenduojama vizualiai suskaidyti į keturias ar šešias dalis. Tradicinės šildymo sistemos (krosnys su šildymo sienutėmis) gali būti keičiamos į modernų grindinį, orinį šildymą ir pan.
Nereikėtų, naudoti nenatūralių, sintetinių medžiagų ir gaminių: vinilinių ir plastikinių lentelių, langų plastikiniais rėmais, ryškių spalvų ir įmantraus netradicinio piešinio durų. Eksterjere reikėtų vengti ryškių, nenatūralių spalvų. Dažomi galėtų būti tik langų rėmai, apylangių apvadai, langinės, durys, priesvirnių kolonėlės, šventųjų skulptūrėlės koplytstulpiuose. Visas kitas medines patato dalis rekomenduojama apdoroti neblizgiais, tonuojančias (primenančiais seno medžio paviršių), arba netonuojančiais impregnantais ir palikti natūraliam senėjimui.
Mūsų tikslas sukurti modernią sodybą, pritaikytą šiuolaikinėm reikmėm. Pastatams statyti naudojamos medžiagos, technologijos bei inžinerinės sistemos turėtų būti šiuolaikiškos, tai yra ekologiškos ir ekonomiškos. Sodybos išskirtinumą bei savitumą galima sukurti laikantis pagrindinių vietos architektūros principų, kūrybiškai interpretuojant ir tęsiant/sekant regiono statybos tradicijas. Lemiamą reikšmę turi sodybos vieta, išplanavimas, pastatų tūriai, proporcijos, siluetai, statybinės medžiagos bei bendras (sienų, stogų) koloritas. Labai svarbi pastatų, tradicinių mažųjų arhitektūros formų ir želdynų jungtis.