Kur ir kaip naudojamas gipso kartonas ir kokie jo pagrindiniai privalumai

Gipskartonio plokštė – tai savotiškas „sumuštinis“, kurį sudaro iš abiejų pusių kartonu apmušta šerdis. Kaip užpildas naudojamas natūralus gipsas su specialiais priedais (plastifikatoriais ir modifikatoriais), kurie reikalingi siekiant gipsui suteikti reikiamų funkcinių savybių.

Gipskartonis naudojamas taikant „sausąjį“ pastatų ir statinių vidaus apdailos metodą daugelyje patalpų: ligoninėse, oro uostuose, viešbučiuose, restoranuose, bankuose, parduotuvėse, įstaigose, parodų ir sporto salėse bei būsto statybose.

„Sausasis“ patalpų vidaus apdailos metodas naudojant gipskartonį taikomas sienų ir lubų paviršiams išlyginti, pertvaroms tarp patalpų įrengti ir pan.

Akivaizdus tokių sistemų pranašumas – tai įvairių šilumos ir garso izoliacinių medžiagų, įmontuojamų tarp sienos ir gipskartonio, naudojimo paprastumas.

Kitas pranašumas yra susijęs su įvairiomis komunikacijomis – elektros, kanalizacijos, vandentiekio ir kitomis. Visi vamzdžiai, kabeliai, laidai yra slepiami po gipskartonio plokštėmis, o pasiekti komunikacijas tampa visiškai paprasta.

Svarbiausia tai, kad šios sistemos yra nedidelio svorio, todėl nesusidaro tokios didelės apkrovos perdangoms kaip kad plytinių pertvarų atveju.

Vadinasi, namo karkasą ir fundamentą galima daryti palengvintus, kas žymiai sumažina statybų kainą. Taip pat iš gipskartonio sistemų galima, kaip kad iš molio, formuoti įvairius paviršius, kurti pačias įvairiausias formas – banguotas, vingiuotas ir t. t. Daryti kažką panašaus iš plytų – labai sunku ir brangu, o iš gipskartonio – žymiai paprasčiau ir pigiau.

Gipskartonio konstrukcijų montavimas nėra sudėtingas. Pagrindinis keblumas – tai taisyklingas žymėjimas, o siūlių glaistymui reikia atitinkamos kvalifikacijos arba darbo patirties turinčio darbuotojo.

Jeigu reikia perplanuoti patalpas, ką nors pakeisti interjere, visada lengva tai padaryti naudojant gipskartonio plokštes – juk jos nėra tvirtinamos „amžiams“. Plokštės įstatomos į kreipiamuosius griovelius ir varžtais prisukamos prie karkaso, o karkasas mūrvinėmis prikalamas prie sienos arba lubų.

Papildomai tvirtinama statvamzdžių profiliais, spyriais. Visa sistema išsiskiria dideliu tvirtumu, sugriauti ją mechaniškai veikiant – mažai tikėtina, o demontuojama paprastai ir greitai, todėl bet koks patalpų perplanavimas nesukelia jokių problemų.

Skiriamos gipskartonio rūšys:

• paprasta, standartinė gipskartonio plokštė;
• ugniai atspari gipskartonio plokštė;
• drėgmei atspari gipskartonio plokštė;
• ugniai ir drėgmei atspari gipskartonio plokštė.

Paties gipskartonio lapo ilgis būna 2 – 3 metrų. Gaminamos lengvesnės 9,5 mm storio plokštės, o standartinės plokštės būna 12,5 mm storio. Taip pat būna specialių 15 mm storio lapų, kurie kol kas nėra labai paklausūs.

Yra gipskartonio rūšių, kurios naudojamos apsaugai nuo rentgeno ir radioaktyvių spindulių. Toks gispkartonis gaminamas Vokietijoje. Ten pat gaminamos neperšaunamos sistemos su gipskartonio sluoksniais. Šias specifines ir labai brangiai kainuojančias medžiagas renkasi vartotojai, statyboms galintys skirti daugiau lėšų nei įprasta.

„Knauf“ gipskartonis yra ekologiškai švarus, jo techninės charakteristikos suteikia galimybę išgauti pakankamai glotnius ir lygius skirtingų konfigūracijų paviršius – lenktus, įgaubtus ir t. t.

Gipskartonio pirkėjui labai svarbu gerai žinoti sąnaudų normas. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad atsargai būtina skirti vidutiniškai apie 10 % medžiagos, nes statybose nebūna idealių sienų ir idealių dydžių. Pjaustant plokštes, susidaro kitur nepritaikomų likučių. Kita vertus, galima atlikti teisingus arba neteisingus to paties ploto skaičiavimus.

Pagrindinė gipskartonio kompleksinių sistemų naudojimo problema yra visai ne jo gamintojas. Net „grynai“ vokiškas kartonas neapsaugos nuo plyšelių ir įtrūkimų atsiradimo.

Kokiais atvejais tikslinga naudoti gipskartonį?

Pirmiausiai būtina aiškiai atskirti paskirtį. Gyvenamosiose patalpose, be abejonės, pirmenybę reikia teikti senam tradiciniam statybos būdui naudojant cementą, nepaisant visų jo trūkumų.

Gyvenamosiose patalpose visuomet kyla, pavyzdžiui, poreikis ką nors ant sienos pakabinti arba perkabinti. Tokiu atveju gana sudėtinga pataikyti į laisvą sienos tarpą nežinant, kurioje vietoje yra kreipiamosios. O užtaisyti jau turimą skylę dar sunkiau, nors gipskartonio gamintojai tam siūlo įvairių medžiagų. Nepaisant to, gręžti skyles tokioje sienoje yra gana rizikingas sprendimas.

Yra tikimybė, kad gipso kartono plokščių tarpuangiuose gali įsiveisti tarakonų. Žinoma, plokštes idealiai sujungus, nepalikus jokių tarpų ir skylių, to įmanoma išvengti. Vis dėlto netyčia pramušus gipskartonio lapą, susidaro puiki terpė kenkėjams veistis.

Kitas reikalas yra lubų apdaila. Lygioms luboms suformuoti reikia ne tik aukštos kvalifikacijos statybininkų, bet ir nemažų sąnaudų. Vadinasi, lubų apdaila gipso kartono plokštėmis yra ekonomiškai pagrįsta – taip ir pigiau, ir kokybiškiau. O įrengti figūrines lubas su visokiomis puošmenomis įmanoma tik naudojant gipso kartoną.

Išskyrus lubas, vargu ar gipskartonį naudoti būtų tikslinga darant remontą ir statant naują būstą. Apskaičiavus visas sąnaudas, išeina gana nemenka suma. Būtina įvertinti tai, kad, be pačių plokščių, kurios iš pirmo žvilgsnio, atrodo, nėra brangios, egzistuoja ir papildomos išlaidos: reikia įsigyti kreipiamąsias, tvirtinimo detalių, su jomis susijusių medžiagų, instrumentus.

Ženklinimas, siūlių užtaisymas, montavimas taip pat reikalauja pakankamai aukštos darbuotojo kvalifikacijos ir atitinkamo jo užmokesčio. Paruošti paviršiai dažniausiai yra apdorojami papildomai, ypač jeigu sienos vėliau bus dažomos. Tai reiškia, kad papildomiems technologiniams procesams reikia papildomų išlaidų.

Nėra pagrindo kalbėti apie kokią nors ypatingą ekonominę naudą, gaunamą iš gipskartonio naudojimo. Be abejonės, gipskartonio naudojimas paspartina ir pagerina darbą, padeda išvengti daugelio nepatogumų.

Išlaidas gipskartoniui būtina skaičiuoti atskirai kiekvienu atveju: seno pastato rekonstravimui reikės vienokių išlaidų, o naujo pastato statybai –kitokių. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kam bus skirtos patalpos: ar ten vyks tam tikra gamyba, ar tai yra būsimoji parodų salė.

Skirtingos eksploatavimo sąlygos taip pat turi didelės įtakos reikiamų statybinių medžiagų pasirinkimui. Ir ginčai dėl to, kokių gamintojų produkcija yra geresnė – vokiška, austriška, lenkiška, rusiška ar ukrainietiška, yra visiškai beprasmiai. Priežastis ta, kad lemiamos reikšmės turi ne pati medžiaga, o griežčiausias ir nenukrypstamas firminės technologijos ir instrukcijų laikymasis visuose be išimties statybų etapuose.

Pavyzdžiui, aiškiai nurodoma, kaip reikia sandėliuoti gipskartonį. Pavyzdžiui, iš sandėlio, kuriame yra didesnė nei normali drėgmė, atgabentą gipskartonį būtinai reikia kurį laiką palaikyti sausose patalpose, kad spėtų išgaruoti drėgmės perteklius. Šios elementarios taisyklės nesilaikymas sukelia plokščių deformacijas, o to pasekmė – akivaizdus brokas.

Deja, nustatyti laikotarpį, reikalingą tam, kad gipskartonio drėgmės lygis susilygintų su patalpos drėgmės lygiu, yra gana sudėtinga. Čia jau tenka pasitikėti savo intuicija.

Antrasis pavyzdys: nedaugelis statybininkų atkreipia dėmesį ir į giskartonio naudojimo taisyklę, susijusią su temperatūriniu režimu. Instrukcijose rašoma, kad dirbant su gipskartoniu patalpos temperatūra turi būti stabili ir jokiu būdu ne žemesnė kaip 10 °C.

Tokiomis visiškai vienodomis sąlygomis gipskartonis būtinai turi būti laikomas ne mažiau kaip 4 dienas (2 dienos prieš ir 2 dienos po montavimo) ir, kas yra ne mažiau svarbu, be jokio tolesnio apdorojimo. O realybėje darbininkai, nepaisydami jokių temperatūros svyravimų ir neleisdami sumontuotoms sienoms nusistovėti, skuba iš karto užtaisyti siūles, priklijuoti juosteles ir t. t. Nesunku nuspėti, kas atsitiks toliau.

Negalima nukrypti nuo technologijos. Norint sumontuoti, pavyzdžiui, kokybišką sieną, plokštę reikia taisyklingai apdoroti. Bet kuris gipskartonio gamintojas surašo išsamias apdorojimo taisykles po kartoninių paviršių montavimo. Ir jos yra skirtingos: apdailai plytelėmis – vienokios, klijuojant tapetais – kitokios, dažant – trečios. Taisyklių nesilaikymas gali sukelti daug nemalonumų: nukris plytelės, išsipūs tapetai, nusilups dažai ir t. t.

Dažniausia ir nepataisoma klaida, kurią daro daugelis statybininkų ir užsakovų, yra visiškas skirtingų gamintojų medžiagų suderinamumo neįvertinamas. Tai reiškia, kad jeigu įsigyjama tam tikro gamintojo gipskartonio plokščių, tai ir visa kita – dažus, glaistus ir kitas medžiagas – reikėtų pirkti tik pagal šio gamintojo rekomendacijas.