Turkiška pirtis - garo kokybę lemia teisingas įrengimas

Rytietiškos, kitaip dar vadinamos garine pirtimi, entuziastai, nesibaimindami suomiškų saunų ir rusiškų pirčių populiarumo, žingsnis po žingsnio įtvirtina šios pirties tradicijas ir Lietuvoje, pavergdami lankytojus švelniu garu ir šilta aplinka. Šiose pirtyse sukurtos ir iki šių dienų taikomos procedūros traukia žmones savo nauda, atpalaiduojamuoju poveikiu ir, žinoma, egzotika – visa tai galima patirti įvairiuose pirčių kompleksuose esančiose turkiškose, romėniškose, arabiškose pirtyse. Maloni atgaiva ne tik kūnui, bet ir sielai pritraukia vis daugiau norinčiųjų garinę pirtį įsirengti namuose. Turkiška pirtis - garo kokybę lemia teisingas įrengimas

Malonumas nesuderinamas su skubėjimu
Istoriškai susiklostė, kad Rytuose gyvenančios tautos ištobulino tik šiems kraštams būdingas procedūras kūnui švarinti. Tačiau turkiškoje pirtyje ypatingą dėmesį reikia skirti ne tik procedūroms ir žmogaus nuotaikai, bet būtina ir savita atmosfera, išskirtinis interjeras bei malonus mikroklimatas. Tradicinė turkiška pirtis − tai patalpa su įkaitintomis akmeninėmis grindimis, masažo stalais ir suolais, į kurią patenkama iš šiltų persirengimo patalpų. Vienas pagrindinių skirtumų, palyginti su kitomis pirtimis, yra vidutinėje 40−60 laipsnių temperatūroje išgaunamas malonus garas, sudarantis net iki 100 procentų drėgnumą. Toks klimatas skatina prakaitavimą, bet nesukelia streso dėl aukštos temperatūros. Tikrosios turkiškos pirties akcentas – kaitinamas marmurinis paaukštinimas, ant kurio ir atliekamos visos prausimosi procedūros. Beveik visos procedūros atliekamos gulint ant pilvo, todėl Turkijoje jis vadinamas čebek-tašy – akmuo pilvui. Gulint atsipalaiduojama, prakaituojama, atliekamas masažas. Aplink pagrindinę salę įrengiamos kelios patalpos su skirtingais mikroklimatais – skiriasi temperatūros ir drėgmės santykis. Apsilankius jose grįžtama į pagrindinę salę atsipalaiduoti. Salės pakraščiuose įrengti šildomi gultai su marmurinėmis vandens kriauk-
lėmis, kur po pirčių galima atsigaivinti šaltu vandeniu.

Garinė pirtis privačioje erdvėje
Pirties mėgėjui galbūt geriau žinoma tradicinė turkiška ar romėniška pirtis, kurioje yra kelios patalpos kaitintis ir ilsėtis. Šiuo metu atsiranda vis daugiau norinčiųjų turėti tokią pirtį savo namuose. Iškyla sudėtingas uždavinys tiek daug procedūrų sutalpinti į vieną erdvę. Geriausius sprendimus galėtų pasiūlyti rytietiškų pirčių įrengimo specialistai, kurie patars, kaip reikėtų išnaudoti tokias patalpas kaip priepirtis atsipalaiduoti ir ilsėtis tarp kaitinimosi, o dušą pritaikyti atgaivinamajai procedūrai.


Garo kokybę lemia teisingas įrengimas

Projektuojant viską reikia parinkti itin atsakingai: patalpos formą, gultų išdėstymą, klimato palaikymo aparatūrą, higienos priemones. Tradicinės turkiškos pirties sienos gali sudaryti stačiakampį, šešiakampį ar aštuonkampį, tačiau lubos dažniausiai yra kupolo formos. Tačiau tokią formą nulėmė ne religija, o padiktavo praktiškumas. Susikaupęs kondensatas kupolinėmis lubomis nuteka ant sienų ir patenka į drenavimo sistemą. Įrengus lygias lubas, kondensato lašai kapsėtų ant pirtyje esančių žmonių ir sukeltų nemalonių pojūčių. Tačiau taisyklingą kupolą įrengti yra sudėtinga ir brangu. Išeitis būtų arkos pavidalo lubos, kurias ne tik paprasčiau įrengti, bet ir nesudėtinga padaryti apdailą.
Norint išsaugoti sandarumą ir patalpą ar pastatą įrengti taip, kad jis tarnautų kuo ilgiau, visa pirtis − sienos, lubos, gultai − turi būti pagaminti iš vienos rūšies medžiagos. Dėl nuolatinio kaitinimo skirtingos medžiagos plėstųsi skirtingai, todėl kiltų rizika, kad įtrūks sienos. Ilgainiui gali atsirasti nemalonus kvapas ar net pelėsis. Taigi, garinės pirties sienos, lubos ir gultai turi būti gaminami iš specialaus ekstrudinio polistireno. Tokios plokštės gamykloje padengiamos armatūra ir cemento mišiniu. Meistrai paruošia plokštes pagal individualų projektą, o kupolas suformuojamas iš plokščių su įpjovomis iš išorinės pusės. Taip suformuojamas arkos pavidalo stogas ir kiti išlinkimai. Sumontavus paruoštas plokštes objekte, siūlės padengiamos armatūra, o hidroizoliacija atliekama ypač atsakingai.
Nemažą dėmesį reikia skirti gultams įrengti. Esant nedidelei erdvei, jie įrengiami prie laisvų sienų be atramų nugarai, taupant vietą atsigulti. Jei patalpa nors šiek tiek erdvesnė, ją būtina išnaudoti ir sukurti atskiras zonas patogiau sėdėti, gulėti ar net masažo stalui įrengti. Galimos įvairios gultų formos – svarbiausias dėmesys skiriamas nugaros atlošui, nuo kurio priklauso, ar žmogus jaus malonumą ir atsipalaiduos. Reikia tiksliai žinoti, kokiu kampu turi būti pasviręs atlošas ir kokiais išlinkimais galima suteikti gultui papildomų privalumų, kad būtų kuo patogiau. Profesionalūs pirčių gamintojai pasiūlys ne vieną išbandytą gulto formą.
Svarbus niuansas – pasirinkti gultų ir grindų šildymo sistemą. Jei gultus pirtyje galima išdėstyti tik vienu aukštu, grindis šildyti būtina, norint išvengti didelio temperatūrų skirtumo prie grindų. Tačiau gultų šildymas reikalingas, tik kai naudojamos storesnės apdailos plokštės. Paprastai privačiose pirtyse įrengiama elektrinė grindų ir gultų šildymo sistema. Elektrinė šildymo sistema privalo turėti termoreguliatorių, kuris pirtyje užtikrintų reikiamą temperatūrą. Naujausios technologijos leidžia panaudoti savireguliuojančius šildymo įrenginius, kurie nuolat palaiko tam tikrą šildomo paviršiaus temperatūrą.
Pirties mikroklimatui didelę įtaką turi ventiliacija, kuri gali būti savaiminė arba priverstinė. Kad ir kokią ventiliaciją pasirinktumėte, reikia atkreipti dėmesį, kad ventiliacijos vamzdžiuose susidarys daug kondensato, todėl patartina naudoti plastiko arba nerūdijančio plieno vamzdžius. Įrengiant ventiliacinę sistemą, būtina išlaikyti nuolydžius viena kryptimi į pirtį. Jei tai padaryti sudėtinga, ventiliacinės sistemos drenažą reikia įrengti žemiausiame vamzdžių taške. Esant priverstinei ventiliacijai pakanka, kad pirties oras pasikeistų ne rečiau nei 5−7 kartus per valandą. Oro į pirtį gali patekti ir per durų apačią iš priepirčio.

Garo generatorius – pirties širdis
Tačiau vien tik šildydami gultus ir grindis garinėje pirtyje, gausiai neišgausime malonaus garo. Tam reikalingas garo generatorius su elektronine valdymo sistema. Garo generatorius montuojamas už kaitinimosi patalpos, bet kuo arčiau jos, − taip išvengiama nuostolių dėl garo kondensavimosi. Parinkti generatorių nesudėtinga, kai žinoma, kaip bus įrengta patalpa kaitintis, kokia bus apdaila ir kokia − ventiliacijos sistema. Pirmiausia apskaičiuojamas tikslus įrengtos pirties tūris. Vėliau pagal tai parenkamas reikiamas garo generatorius. Vienas pagrindinių garo generatoriaus priedų yra automatinė vandens pašalinimo iš generatoriaus sistema. Jei vanduo yra mažai kalkėtas, sistema neleidžia generatoriuje susikaupti kalkėms. Jei vanduo kietesnis, reikia įrengti sistemą, skirtą vandeniui minkštinti. Antraip kalkės gali kauptis generatoriuje ir sugadinti kaitinimo elementus, vandens lygio matavimo sistemą, vandens pašalinimo sistemą ar užkimšti garo tiekimo į pirtį vamzdelius.

Kvapas − pirties sudedamoji dalis
Labai svarbus vaidmuo rytietiškoje pirtyje tenka kvapui. Paprasčiausia ant įkaitusių garo tiekimo zonos paviršių užlašinti eterinių aliejų. Šiam procesui palengvinti sukurta automatinė kvapų dozavimo sistema. Galimi keli sistemų variantai. Pirmasis − orinė sistema, kai kvapas atitinkamais intervalais įpurškiamas į tiekiamą orą (tai tinkama tik esant priverstinei ventiliavimo sistemai su priverstiniu oro tiekimu). Kitas būdas – kvapai dozuojami į tiekiamą garą. Išskirtiniais atvejais sukuriama sistema, kai pirtyje besikaitinantys žmonės gali pasirinkti iš kelių norimo aromato variantų, paspausdami pirtyje esančius mygtukus.


Svarbus dėmesys apdailai

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pirties apdailai. Tradiciškai pagrindinė turkiškų pirčių apdaila būdavo kuriama iš marmuro. Gamta marmurui padovanojo daugybę įvairių atspalvių, todėl galima sukurti nepakartojamus turkiškų pirčių raštus ir interjerus. Šiais laikais turkiškose pirtyse, be marmuro, naudojamos keraminės ar stiklo, aliuminio plytelės ar jų mozaikos, sudėliotos iš mažyčių gabalėlių. Praktiškiau rinktis švelnesnių briaunų keramines mozaikos plyteles, kurios yra tiksliau kalibruojamos nei stiklo ar marmuro mozaikos plytelės. Tai tampa aktualu dengiant aptakius paviršius, kurie dominuoja turkiškose pirtyse. Tačiau išskirtiniai pirčių interjerai sukuriami protingai derinant įvairių matmenų ir atspalvių plyteles, pritaikant kiekvienai pirčiai savitus akcentus. Jiems paryškinti ir išskirti iš bendrosios erdvės būtinas tinkamas apšvietimas. Pagrindinės praėjimo zonos apšviečiamos hermetiškais didesnio apšvietimo kampo diodų šviestuvais, kurie būna įvairių spalvų, todėl galima parinkti tinkamiausią individualiam pirties interjerui apšviesti. Mažesni šviestuvėliai skirti atskiriems dekoro elementams ar pirties akcentams išryškinti ar išskirti. Pirties apšvietimas gali būti ir kaip terapijos priemonė. Spalvų terapija − seniai įrodytas metodas, skirtas ne tik nuotaikai pakelti. Naudojant šviesolaidį besikeičiančių spalvų dekoratyvinį apšvietimą sukuriama ypatinga aplinka, pagerėja savijauta, pakyla nuotaika.

Garinė pirtis nėra tik paprasta patalpa praustis. Jeigu pirtis įrengta teisingai, patirsite visapusišką poilsį. Pirties kvapai, šviesa, atpalaiduojanti aplinka ir karščio su garu bei vėsumos kontrastai prikelia naujam gyvenimui.