Malkinių užkraunamų katilų problemos: kodėl susidaro dervos, kodėl užsidega kaminas.

Tradiciniuose malkiniuose katiluose vartotojai šilumos srautą dažniausiai reguliuoja ribodami oro (deguonies) patekimą į pakurą (uždarydami sklendes). Kai namuose pasidaro per šilta arba katilas pasiekia nustatytą temperatūrą, automatinis traukos reguliatorius „uždusina“ ugnį. Štai kas vyksta viduje:

Nevaldoma pirolizė: Įkaitusi mediena toliau skyla termiškai (vyksta pirolizė) – iš jos išsiskiria degiosios dujos (angliavandeniliai, anglies monoksidas, dervų garai). Nepilnas sudegimas: Kadangi oro tiekimas uždarytas, trūksta deguonies šioms dujoms uždegti ir sudeginti. Temperatūra pakuroje krenta žemiau kritinės ribos (reikia bent 600–800 °C, kad sudegtų pirolizės dujos). Dervų ir suodžių susidarymas: Nesudegę dervų garai ir anglies dalelės (suodžiai) nespėja virsti CO₂ ir vandens garais. Atvėsę jie kondensuojasi ir nusėda ant santykinai vėsesnių katilo šilumokaičio sienelių bei dūmtraukio vidaus. Susidaro lipnus, blizgus ir degus sluoksnis – kreozotas (blizgieji suodžiai).

Kodėl tai sukelia gaisrus (kaminų užsidegimus)?

Ant kamino sienelių susikaupusios dervos ir suodžiai yra itin koncentruotas, kaloringas kuras. Kai katilas vėl paleidžiamas dirbti maksimaliu režimu ir į kaminą patenka aukštos temperatūros dūmai ar atsitiktinė kibirkštis, šios apnašos užsidega. Kamino gaisro metu temperatūra dūmtraukyje gali šoktelėti iki 1000 °C ir daugiau, o tai dažnai sukelia kamino įtrūkimus arba viso pastato gaisrą.

Kodėl automatizuotuose DOWARMA katiluose šio proceso nėra?

Šildymo įrangos gamintojų (tokių kaip „Dowarma“) buitiniai automatizuoti skiedrų katilai veikia visiškai kitu principu – kuro porcijų valdymo, o ne oro ribojimo metodu.

** Tikslus kuro ir oro santykis:** Valdiklis nuolat tiekia tik tiek medžio skiedrų ir oro (pirminio bei antrinio), kiek reikia esamam šilumos poreikiui patenkinti. Kuras sudegina akimirksniu, o pirolizės dujos visiškai sudega aukštoje temperatūroje (degiklyje palaikoma virš 900–1000 °C temperatūra). Galios mažinimas be „dusinimo“: Kai pastatui reikia mažiau šilumos, automatika tiesiog sumažina skiedrų padavimo greitį ir proporcingai sumažina ventiliatoriaus sūkius. Degimas išlieka optimalus, kuro ir oro balansas nepažeidžiamas, todėl nesusidaro nei dervos, nei kreozotas. Katilo švara: Kadangi kuras sudega iki galo (virsta tik pelenais, CO₂ ir vandens garais), ant šilumokaičio sienelių nusėda tik lengvi, nedegūs pelenai, kuriuos lengva nuvalyti. Kaminas išlieka saugus.

Kodėl skiedrų kūrenimas mažiau teršia aplinką ir mažina kaštus?

Tiesioginis palyginimas rodo esminius šių dviejų šildymo būdų skirtumus:

Kriterijus Tradicinės malkos (rankinis užkrovimas) Medžio skiedros (automatizuotas kūrenimas) Ekologija (tarša) Didelė CO, kietųjų dalelių (suodžių) ir nevalytų dervų emisija į aplinką dusinimo režimu. Minimali tarša. Dėl visiško sudegimo iš kaminų rūksta tik skaidrūs vandens garai ir minimalus CO kiekis. Naudingumo koeficientas Mažas (efektyvumas krenta iki 40–50%, kai katilas „dusinamas“). Kuras švaistomas veltui. Aukštas (dažnai viršija 85–93%), nes kuras visada dega optimaliu režimu. Kuro kaina (ekonomija) Brangesnis paruošimas (pjovimas, skaldymas, sandėliavimas, ilgalaikis džiovinimas, 1–2 metus, kūrenimas).
Pigesnis pramoninis biokuras (naudojamos kirtimo liekanos, prastos kokybės mediena, medienos pramonės atraižos). Sąnaudos šilumai Dervomis aplipęs šilumokaitis veikia kaip izoliatorius, todėl malkų sunaudojimas išauga, o šiluma išeina pro kaminą. Švarus šilumokaitis užtikrina maksimalų šilumos perdavimą į sistemą, tiesiogiai mažindamas kuro sąnaudas.

Automatizuotas medžio skiedrų kūrenimas pranašesnis prieš malkas, nes automatika panaikina žmogiškąjį faktorių ir fizikinį deguonies bado reiškinį. Skiedros sudeginamos efektyviai, švariai ir saugiai, o žemesnė paties biokuro kaina bei aukštas katilo naudingumo koeficientas garantuoja mažesnes sąskaitas už šildymą.