​Ar kietas geriamasis vanduo yra problema? Kas svarbiau – sveikata ar skalbimo mašina?

Ar kietas geriamasis vanduo yra problema? Kas svarbiau – sveikata ar skalbimo mašina?

Vis daugiau žmonių geria vandenį iš čiaupo. Tai ekologiškiausias ir pigiausias vandens vartojimas. Tačiau dalis gyventojų skundžiasi, kad vanduo iš čiaupo yra kietas ir vengia jį vartoti. Taip pat jie piktinasi, kad dėl kieto vandens vos per kelias dienas prikalkėja arbatinukas, greičiau genda skalbimo mašina, indaplovė, kavos aparatas ir kiti prietaisai, o dušo sienelės ir santechnikos įranga pasidengia baltomis apnašomis. Gyventojai sako, kad nespėja valyti kalkių nuosėdų ir abejoja, kad toks vanduo gali būti sveika žmogui.

Tokius skundus ir nuogąstavimus gyventojai išreiškė UAB „Šiaulių vandenys“ klientų apklausoje. Vandens kokybės specialistai atsako į gyventojams rūpimus klausimus apie vandentiekio vandens kokybę.

– Kokį vandenį galima vadinti kokybišku?

Jei kalbame apie geriamąjį vandenį, tai kokybiškas vanduo yra toks vanduo, kuris nekenkia žmogaus sveikatai ir atitinka visus Lietuvos higienos normos HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ punktus. Šiame dokumente yra nurodyta, kokie mikrobiologiniai, indikatoriniai ir toksiniai rodikliai turi būti tiriami geriamajame vandenyje ir kokios jų koncentracijos turi neviršyti leistinų normų. Iš viso tikrinama per 50 rodiklių.

– Dažnai žmonės skundžiasi pernelyg kietu vandeniu ir jį apibūdina kaip nekokybišku. Kiti nekokybišku vadina kalkėtą vandenį. Ar pagrįstos tokios žmonių nuomonės?

Tai priklauso nuo to, apie ką kalbėsime – ar apie vandenį, skirtą žmogui vartoti, t. y. gerti, maistui gaminti, ar apie vandenį, kurį naudosime buityje, buitiniuose prietaisuose ar pvz. ruošti karštą vandenį šilumokaičiuose.

Lietuvos higienos norma HN 24:2017 reglamentuoja būtent geriamojo vandens kokybės rodiklius. Šiame dokumente teigiama, kad „Geriamasis vanduo yra saugus ir sveikas vartoti, kai jame nėra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, savo skaičiais ar koncentracijomis galinčių kelti pavojų žmonių sveikatai bei atitinka higienos normos nustatytus minimalius mikrobinius ir toksinius (cheminius) rodiklius bei parametrų vertes“.

Lietuvos vandens tiekėjai turi užtikrinti, kad gyventojams tiekiamas geriamasis vanduo atitiktų šios normos reikalavimus pagal visus punktus. Atkreipiu dėmesį, kad šiame dokumente vandens kietumas (arba vadinamas kalkėtas vanduo) yra net nereglamentuojamas, t. y. šio rodiklio net nereikia tirti vandenyje. O nereikia tirti todėl, kad jis neturi neigiamos įtakos žmogaus sveikatai.

Lietuvos higienos norma yra parengta remiantis Europos direktyva, o Europos direktyva parengta pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) rekomendacijas. O tai reiškia, kad net PSO neturi duomenų, kad vandens kietumas kenktų žmogaus sveikatai. Vandens kietumą lemia jame ištirpusios kalcio ir magnio druskos. Šios mineralinės medžiagos yra būtinos mūsų organizmui.

Jei kalbėtume apie vandens kokybę, tinkančią buitinei technikai, tai galime sutikti, kad kuo kietesnis vanduo, tuo labiau kenkia buitinei technikai. Bet tada turime atsakyti į vieną labai svarbų klausimą: kas man svarbiau? Mano ir mano šeimos sveikata ar vandens poveikis skalbimo mašinai ar karšto vandens ruošimo šilumokaičiui?

– Kalkių nuosėdos ant arbatinuko sienelių, vonios ir santechnikos įrangos paviršių asocijuojasi su nešvara ir nešvariu vandeniu. Norėdami palaikyti švarą, žmonės yra priversti nuolat valyti baltas ar kito atspalvio apnašas. Maža to, dėl kieto vandens gadinasi ir buitinė technika. Jei kietas vanduo kenkia buities prietaisams ir palieka neestetinį įspūdį ant paviršių, tai kaip tokį vandenį galima vadinti kokybišku ir vartoti maistui?

Iš tiesų, kietas vanduo yra nepageidaujamas buityje. Aš suprantu, kad norisi švaresnių paviršių ir ilgai tarnaujančių buitinių prietaisų, bet čia vėl reikia sau atsakyti į prieš tai užduotą klausimą: kas man svarbiau?

Antra, juk prietaisų priežiūrai ir paviršiams valyti yra įvairių natūralių priemonių, kurias galima naudoti „baisiosioms“ kalkių nuosėdoms valyti.

Bet tikriausiai svarbiausias dalykas yra išsiaiškinti, kas gi yra tos kalkės, dėl kurių kyla tiek problemų. Ar tai tikrai yra taip baisu, kaip atrodo? Dažniausiai suveikia psichologinis efektas: jei kažką matau vandenyje, tai yra kenksminga, o jei nieko nematau, tai reiškia, kad vanduo yra švarus ir saugus.

Arbatinukuose matome baltas nuosėdas ar kartais iš čiaupo pasipila rudas vanduo ir jau išsigąstame, kad tai blogas vanduo. Kalkių nuosėdos tai yra kalcio ir magnio druskos. Ir kuo didesnė šių mineralinių druskų koncentracija vandenyje, tuo vanduo kietesnis, tuo daugiau kalkių nuosėdų ant paviršių.

Požeminiame vandenyje (iš vandens gręžinių) yra gausu mineralų, o vanduo yra geras tirpiklis. Tekėdamas pro uolienas vanduo prisisotina naudingais mineralais. Tie mineralai yra tirpūs, todėl mes jų „plika“ akimi nematome, bet kai vandenį paviriname, jie iškrenta nuosėdomis. Štai todėl ir atsiranda tos kalkių nuosėdos ant buitinės įrangos, baltosios santechnikos ar ant arbatinuko sienelių, bei dugno.

Jei paklaustume žmonių, ar vanduo su kalkių nuosėdomis yra pavojingas, dalis iš jų atsakytų teigiamai. Bet jei paklaustume, ar žmogaus sveikatai kalcis ir magnis yra naudingas, tikriausiai, didelė dalis žmonių atsakytų „taip“. Neįtikėtina: žmonės bijo šių gerųjų elementų vandenyje, nors mielai vartoja kalcio ir magnio papildus.

Kietas (kalkėtas) vanduo yra kokybiškas geriamasis vanduo ir tokį vandenį galima drąsiai gerti tiesiai iš čiaupo ir naudoti maistui ruošti. Kuo kietesnis vanduo, tuo daugiau kalcio ir magnio atsiras jūsų sriuboje.

– Kodėl vandentiekio įmonės nefiltruoja (nesuminkština) geriamojo vandens?

Įmonės vadovaujasi geriamojo vandens kokybę reglamentuojančiais norminiais dokumentais. Kaip jau minėjau, Lietuvos higienos norma HN 24:2017 nereglamentuoja vandens kietumo, nes tai nekenkia žmogaus sveikatai, todėl vandens tiekėjai neminkština vandens. Paprastai minkštintas druska vanduo iš po minkštinimo filtrų gali kenkti žmonių sveikatai. Nes jonų mainų minkštinimas pakeičia Ca ir Mg į Na, padidėja natrio koncentracija vandenyje, tai gali būti nerekomenduotina žmonėms su hipertenzija ar inkstų problemomis.

– Ne paslaptis, jog dažnai, sprendžiant kieto vandens problemą, filtrų pardavėjai siūlo įsirengti buitinius filtrus. Kaip įrodymą jie pademonstruoja gąsdinantį „tyrimą“. Į vandenį įkiša elektrodus ir netrukus vanduo ima rusvai putoti, atsiranda nuosėdų. Užtvirtinimui panaudoja ir buitines juosteles vandens kietumui nustatyti. Taip įtikinama, kad vandentiekio vanduo yra tikrai nešvarus, netgi kenksmingas. Po tokių „tyrimų“ turbūt ne vienam žmogui kyla noras įsirengti buitinius filtrus. Ar tikrai reikia filtruoti vandentiekio vandenį? Ką gyventojai turėtų žinoti prieš įsirengiant filtrus?

Jei kalbame apie sveikatą ir gėrimui bei maistui naudojamą vandentiekio vandenį, tai jo filtruoti tikrai nereikia, nes vandens tiekėjas privalo užtikrinti tiekiamo geriamojo vandens kokybę. Noriu pabrėžti žodį „geriamojo“.

Prieš galvojant apie buitinių filtrų įsirengimą, žmogus turi sau užduoti du klausimus ir rasti į juos atsakymus.

Pirmas: kokios kokybės vandenį aš gaunu? Jei vandenį tiekia vandens tiekėjas, informacijos apie vandens kokybę galima rasti vandens tiekėjo internetiniame puslapyje ar paskambinus tiesiogiai. Jei naudojamas nuosavo gręžinio ar šulinio vanduo, būtina atlikti vandens kokybės tyrimus akredituotoje (atestuotoje) laboratorijoje, kurioje dirba specialistai ir yra patikimi tyrimo būdai. Pabrėžiu, kad patikimus tyrimų rezultatus jūs sužinosite tik sertifikuotoje laboratorijoje.

Sužinojus apie vandens kokybę, reikia užduoti antrą klausimą: kaip noriu pagerinti tą vandenį? Ar jį reikia išvis gerinti?

Jei po pokalbio su vandens tiekėjo atstovu ar po laboratorinių vandens tyrimų įsitikinote, kad geriamasis vanduo atitinka kokybės reikalavimus, tai puiku – jums nereikia jokio buitinio filtro. Ką tik sutaupėte pinigų. Pažymiu, kad vandens tiekėjai negalėtų tiekti vandens, neatitinkančio higienos normos reikalavimų.

O jei kažkoks vandens rodiklis iš nuosavo šulinio ar gręžinio neatitinka normų, tada jau reikia galvoti apie buitinius vandens filtrus.

Ir dar norėčiau pasakyti apie dažnai statomus buitinius minkštinimo filtrus, kurie mažina vandens kietumą ir kalkių nuosėdas prietaisuose. Jeigu jau labai įgriso valyti kalkių nuosėdas nuo čiaupų, dušo galvučių, dušo sienelių ir kitų vonios įrangos paviršių, tai siūlyčiau, jei yra tokia galimybė, įsirengti minkštinimo filtrą prieš visus buitinius prietaisus, o viena čiaupą, pavyzdžiui, virtuvėje, pasilikti be filtro, kad būtų galima atsigerti sveiko vandens su kalciu ir magniu.

– Filtrų pardavėjai tikina, jog filtrai gali išvalyti įvairius teršalus – nitratus, nitritus, kietumą, geležį ir kt. Ar tokie pažadai yra moksliškai pagrįsti? Kokią taršą iš tikrųjų gali sulaikyti filtrai?

Tikrai yra tokių filtrų, kurie viską išvalo ir praleidžia tik vandens molekules. Lieka, taip vadinamas, „tuščias“ vanduo. Bet klausimas, ar tikrai reikia viską išvalyti?

Jei kalbame apie geriamąjį vandenį, būtina valyti tik tuos elementus, kurių yra per daug ir kurie kenkia sveikatai. Visiškai išvalytas vanduo yra net kenksmingas žmogaus sveikatai, jei papildomai nepridedama mineralų. Tai yra brangūs filtrai ir reikalaujantys nuolatinės nepigios priežiūros, kad vanduo po šių filtrų atitiktų geriamojo vandens reikalavimus. Šiuos filtrus galima įsirengti tik tuo atveju, kai nebėra jokios kitos alternatyvos.

– Ilgiau nenaudojus vandens ar po vandentiekio vamzdynų avarijos iš čiaupo kurį laiką bėga rudas vanduo. Specialistai sako, kad rudas vanduo sveikatai nekenkia, bet sunku tuo patikėti.

Tikriausiai, visi žino, kad rudas vanduo būna nuo geležies. Geležis vandenyje gali atsirasti iš gamtos arba iš senų surūdijusių vamzdžių. Lietuvos dirvožemyje ir uolienose, pro kurias skverbiasi požeminis vanduo, yra gausu gamtinės geležies.

Jei išgautas požeminis vanduo pasižymi didesniu geležies pertekliumi, tokį vandenį būtina valyti vandens gerinimo įrenginiuose.

Per daugelį metų vamzdynai yra užsinešę geležies sąnašomis. Avarijos metu tos sąnašos yra sujudinamos ir vanduo nusidažo rudai. Tokiu atveju būtina praplauti vamzdyną ir išleisti rudą vandenį, kad nekokybiškas vanduo nepasiektų vartotojų.

Vandens drumstumo priežastis gali būti ir pasikeitęs vandens slėgis, tekėjimo kryptis ar greitis. Ši problema sprendžiama periodiškai plaunat vandentiekio linijas, o jei vamzdynai yra susidėvėję, keičiami naujais.

Taip, didelis geležies kiekis vandenyje sugadina vandens skonį, kvapą ir spalvą, bet šis elementas nėra kenksmingas. Pagal Lietuvos higienos normą geležis yra priskiriama prie sveikatai nepavojingų indikatorinių rodiklių. Todėl nebūtinai, ką matome yra pavojinga. Kartais atvirkščiai, ko nematome, būna pavojingiau. Pavyzdžiui, nitratai ar bakterijos, kurie kartais aptinkami šuliniuose, yra kenksmingi žmogaus sveikatai, bet jų mes nematome, tai ir galva neskauda.

– Kodėl tame pačiame mieste tik skirtingose gatvėse jaučiamas kitoks vandens skonis?

Taip yra todėl, kad didesniuose miestuose vanduo gyventojams tiekiamas ne iš vienos vandenvietės. Kiekvienoje vandenvietėje yra ne vienas požeminio vandens gręžinys. Gręžiniai gali būti skirtingų gylių, gali pasiekti skirtingus požeminio vandens klodus, o kiekviename atskirame vandens klode gali būti ištirpusios skirtingos medžiagos, skirtingi jų kiekiai, dėl to ir gali jaustis skirtingas vandens skonis tame pačiame mieste.

KOKIA GERIAMOJO VANDENS KOKYBĖ ŠIAULIUOSE?

Vandenviečių vanduo yra skirtingos mineralizacijos

Šiauliečių ir aplinkinių gyvenviečių – Ginkūnų, Aukštelkės ir Vijolių – gyventojų namus vandentiekiu pasiekia kokybiškas požeminis geriamasis vanduo iš Lepšių ir Birutės vandenviečių. Vandenvietėse veikia 16 giluminių gręžinių, kurių gylis siekia 162–194 m.

Vandenvietėse išgautas požeminis vanduo yra skirtingos mineralizacijos, t. y. vandenyje yra ištirpę skirtingi kiekiai mineralinių druskų: kalcio, magnio, natrio, kalio, chloridų, sulfatų, hidrokarbonatų ir kt. Šios mineralinės medžiagos yra būtinos žmogaus organizmui.

Lepšių vandenvietės vanduo yra nedidelės mineralizacijos (bendra ištirpusių mineralinių medžiagų suma yra 592 mg/l), o Birutės vandenvietės vanduo – vidutinės mineralizacijos (bendra ištirpusių mineralinių medžiagų suma yra 775 mg/l). Ištirpusių mineralinių medžiagų kiekiai nežymiai kinta. Toks vanduo yra natūraliai subalansuotas pačios gamtos ir yra tinkamas vartoti kasdien.

Požeminiame vandenyje yra ir mikroelementų (fluorido, geležies, mangano, cinko, vario ir kt.), vertingų žmogaus sveikatai. Tačiau jų perteklius geriamajame vandenyje gali sąlygoti įvairius funkcinius sutrikimus ir ligas. Dėl šios priežasties mikroelementų koncentracija yra griežtai ribojama. Jei išgautas požeminis vanduo neatitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2017 reikalavimų, prieš tiekimą vanduo yra paruošiamas ir subalansuojamas vandens gerinimo įrenginiuose.

Šiauliuose išgautas požeminis geriamasis vanduo pasižymi didesniu gamtinės kilmės geležies ir amonio kiekiu, todėl prieš tiekimą vanduo paruošiamas Birutės ir Lepšių vandenviečių vandens gerinimo įrenginiuose ir Rėkyvos vandens ruošykloje.

Koks vandentiekio vandens kietumas?

Iš Birutės vandenvietės miestui tiekiama apie 60 proc. geriamojo vandens, o iš Lepšių vandenvietės – 40 proc. Daugeliui aktualu žinoti, kokios vandenvietės vandenį vartoja. Čia galima pasižiūrėti vandenviečių žemėlapį.

Kaip jau minėta, vandenviečių vanduo yra skirtingos mineralizacijos, todėl ir vandens kietumas yra nevienodas. Lepšių vandenvietės vanduo yra 3,06 mmol/l (vidutiniškai kietas), o Birutės vandenvietės – 4,24 mmol/l (kietas).

KOKIE SPRENDIMO BŪDAI GALIMI?

Todėl daugiabučiuose namuose verta galvoti ne apie vandens minkštinimą druska, o apie kalkių prevenciją šilumos sistemose.

TECHNINIS SPRENDIMAS DAUGIABUČIAMS NAMAMS IR KITIEMS PASTATAMS

Kietas vanduo nėra sveikatos problema – tai techninė problema, susijusi su kalkių kaupimusi šilumokaičiuose, boileriuose, vamzdynuose ir karšto vandens ruošimo įrangoje. Ilgainiui susiformavęs kalkių sluoksnis mažina šilumos perdavimo efektyvumą, didina energijos sąnaudas ir trumpina įrangos tarnavimo laiką.

Sprendžiant šią problemą svarbu atskirti du dalykus:
viena yra vandens cheminės sudėties keitimas (minkštinimas druska), kita – kalkių susidarymo proceso kontrolė.

Daugiabučiuose namuose galima taikyti fizikinio poveikio technologijas, kurios nekeičia vandens sudėties ir nepanaikina jame esančių kalcio bei magnio mineralų, tačiau mažina kalkių kristalų sukibimą su paviršiais. Vienas iš tokių sprendimų – Dropson elektromagnetinės vandens nukalkinimo sistemos arba liaudyje vadinami tiesiog Dropson nukalkintojai.

UAB „Absoliuta“ siūlo šių sistemų įrengimą daugiabučių šilumos punktuose ir karšto vandens ruošimo mazguose. Tokie sprendimai:

nekeičia vandens mineralinės sudėties, nenaudoja druskos ar cheminių reagentų, nereikalauja eksploatacinių medžiagų, gali sumažinti kalkių kaupimąsi šilumokaičiuose ir vamzdynuose, padeda išlaikyti stabilesnį šilumos perdavimo efektyvumą.

Tai leidžia išsaugoti natūralų mineralizuotą geriamąjį vandenį gyventojams, kartu racionaliai sprendžiant įrangos apsaugos ir energinio efektyvumo klausimus.

Prieš priimant sprendimą visada rekomenduojama įvertinti konkretaus pastato vandens kietumą, šilumos punkto būklę ir eksploatacines sąnaudas – tik tuomet parinkti ekonomiškai pagrįstą techninį sprendimą su Dropson vandens nukalkinimo sistema.

Straipsnį parengė UAB „Absoliuta“ – šilumokaičių, automatikos ir šildymo įrangos tiekimo lyderė Lietuvoje. Panaudota Danfoss gamintojo medžiaga.

UAB „Absoliuta“ – Lietuvoje ir Baltijos regione veikianti ŠVOK (HVAC) įrangos tiekimo ir techninio parinkimo įmonė, dirbanti su šildymo sistemų projektuotojais, šilumos gamintojais, rangovais ir serviso įmonėmis, tiekianti šilumokaičius, automatikos valdiklius ir cirkuliacinius siurblius šilumos punktams ir katilinėms.