​Legionella karšto vandens sistemoje: ar verta keisti šilumokaitį?

PRAKTINĖ KARŠTO VANDENS SISTEMŲ PRIEŽIŪRA

Legionella karšto vandens sistemoje: ar verta keisti šilumokaitį?

Šilumokaičio pakeitimas gali būti viena iš praktinių priemonių, kai kartu sutvarkoma visa karšto vandens sistema, o senas įrenginys profesionaliai paruošiamas rezervui.

Skaidrumo pastaba. Straipsnį parengė šilumokaičiais prekiaujanti UAB „Absoliuta“. Šilumokaičio keitimas čia pateikiamas kaip viena iš techninių alternatyvų, o ne kaip universalus sprendimas.

Svarbiausia mintis. Naujo šilumokaičio sumontavimas savaime Legionella problemos neišsprendžia. Tačiau, derinamas su visos sistemos būklės įvertinimu, valymu, dezinfekcija, cirkuliacijos sutvarkymu ir kontroliniais tyrimais, jis gali sutrumpinti karšto vandens tiekimo pertrauką ir sudaryti galimybę seną šilumokaitį paruošti kaip patikrintą avarinį rezervą.

Pastatų priežiūros įmonės, daugiabučių administratoriai ir bendrijų pirmininkai vis dažniau klausia: ką daryti, kai laboratorinis tyrimas karšto vandens sistemoje parodo Legionella bakterijų? Ar užtenka pakelti temperatūrą, ar būtina cheminė dezinfekcija, ar reikia plauti šilumokaitį, o gal jį racionaliau pakeisti nauju?

Vieno universalaus atsakymo nėra. Kiekviena sistema skiriasi konstrukcija, amžiumi, cirkuliacija, temperatūromis ir užterštumo vieta. Todėl pirmiausia reikia vadovautis konkrečiais Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) nurodymais ir vertinti visą karšto vandens ruošimo bei paskirstymo sistemą, o ne vieną įrenginį.

Kaip Legionella plinta ir kada dauginasi?

Legionella yra vandenyje aptinkama bakterija. Žmogui pavojus dažniausiai kyla įkvėpus užteršto vandens aerozolio, susidarančio dušuose, čiaupuose, sūkurinėse voniose ar kituose smulkias vandens daleles skleidžiančiuose įrenginiuose. Liga neplinta geriant vandenį ir paprastai neperduodama nuo žmogaus žmogui.

Legionella daugintis palankiausia, kai vandens temperatūra yra maždaug 20–50 °C, ypač kai vanduo užsistovi, cirkuliacija nepakankama, o sistemoje yra nuosėdų, rūdžių, kalkių ar biofilmo. Todėl temperatūros režimas, vandens judėjimas ir sistemos švara yra svarbesni už vien tik įrangos amžių.

Svarbiausi skaičiai. Pagal HN 136:2023 karšto vandens temperatūra vartotojų čiaupuose turi būti ne žemesnė kaip 50 °C, ją išmatavus po 1 minutės nuo čiaupo atsukimo. Sistemoje taip pat turi būti techninė galimybė temperatūrą padidinti taip, kad vartotojų čiaupuose ji būtų ne žemesnė kaip 65 °C. Aukštesnės temperatūros procedūros turi būti atliekamos kontroliuojamai, įvertinus nusiplikymo riziką.

Ką reiškia teigiamas tyrimo rezultatas?

Vien teigiamas mėginys dar neparodo, kad bakterijų šaltinis yra šilumokaitis. Rezultatas priklauso nuo mėginio vietos ir paėmimo būdo: nenuleistas vanduo daugiau pasako apie čiaupo ar dušo galvutės taršą, o po nuleidimo paimtas mėginys – apie sistemos vandenį. Užterštumas gali būti susijęs su recirkuliacine linija, stovais, retai naudojamomis atšakomis, filtrais, maišytuvais arba keliomis vietomis vienu metu.

HN 136:2023 numato skirtingus veiksmus pagal nustatytą bakterijų kiekį:

·kai 1 litre karšto vandens randama daugiau kaip 1 000, bet mažiau kaip 10 000 KSV, tikrinama sistema, nustatoma galima taršos priežastis ir koreguojamos arba taikomos naujos profilaktikos priemonės;

·kai 1 litre randama daugiau kaip 10 000 KSV, sistema papildomai turi būti valoma ir padaroma nekenksminga;

·po sistemos valymo ir kenksmingumo pašalinimo atliekamas pakartotinis mikrobiologinis tyrimas.

Jeigu diagnozuotas legioneliozės atvejis, atliekama epidemiologinė diagnostika, o konkretaus NVSC akto nurodymai turi pirmenybę prieš bendras rekomendacijas. Kontrolinius mėginius tikslinga planuoti su akredituota laboratorija; juos turėtų imti kompetentingas, tinkamai apmokytas asmuo pagal laboratorijos instrukcijas ir LST EN ISO 19458 principus.

Kodėl vertinamas ir karšto vandens šilumokaitis?

Plokštelinis karšto vandens šilumokaitis turi didelį su vandeniu besiliečiantį šilumos perdavimo paviršių ir daug siaurų kanalų tarp plokštelių. Tinkamai parinktas, švarus ir pakankamu srautu dirbantis šilumokaitis paprastai sukuria turbulentinį tekėjimą, kuris mažina nuosėdų kaupimąsi. Todėl jo nereikėtų automatiškai vadinti Legionella „židiniu“.

Rizika padidėja, kai kanaluose susikaupia kalkių, korozijos produktų ar kitų nuosėdų, sumažėja pralaidumas, srautas pasiskirsto netolygiai arba įrenginys nebepajėgia užtikrinti reikiamos temperatūros. Tada atskirose vietose gali sumažėti vandens greitis, o nuosėdų ir biofilmo sluoksnis gali sudaryti mikroorganizmams palankesnes sąlygas bei apsunkinti dezinfekanto patekimą iki metalo paviršiaus.

Apie galimą užterštumą ar užsikimšimą gali signalizuoti mažėjanti šiluminė galia, didėjantis slėgio nuostolis, sumažėjęs pralaidumas, nepasiekiama karšto vandens temperatūra ar dažnas filtrų užsiteršimas. Priežastis turi būti nustatoma pagal matavimus ir techninę apžiūrą, o ne vien pagal šilumokaičio amžių.

Dažnai pirmiau reikia sutvarkyti cirkuliaciją ir balansavimą

Praktikoje viena dažniausių problemų yra ne pats šilumokaitis, o nepakankama cirkuliacija tolimuose stovuose ar grįžtamosiose atšakose. Reikia patikrinti cirkuliacinio siurblio darbą, paduodamo ir grįžtamo vandens temperatūras, vožtuvų nustatymus, atbulinius bei maišymo vožtuvus, vamzdynų izoliaciją, nenaudojamas atšakas ir vietas, kuriose vanduo juda labai lėtai.

Europos ESGLI techninės gairės rekomenduoja, kad iš kiekvieno cirkuliacijos kontūro į vandens šildytuvą grįžtančio vandens temperatūra būtų bent 50 °C, pageidautina apie 55 °C. Tai techninė rekomendacija, o Lietuvos privalomas kriterijus vartotojo čiaupe išlieka ne mažiau kaip 50 °C po 1 minutės. Sistemą reikia hidrauliškai subalansuoti reguliavimo vožtuvais; priklausomai nuo projekto gali būti naudojami ir automatiniai termostatiniai balansavimo vožtuvai.

Vienas iš galimų sprendimų: naujas šilumokaitis dabar, senas – rezervui

Kai pastatas negali ilgai likti be karšto vandens, galima svarstyti tokį darbų modelį: esamas šilumokaitis išmontuojamas, jo vietoje sumontuojamas tinkamai parinktas naujas įrenginys, o senasis atskirai profesionaliai išplaunamas, dezinfekuojamas ir patikrinamas. Jeigu techninė būklė gera, vėliau jis laikomas kaip avarinis pakaitalas.

Naujas šilumokaitis neturi eksploatacijos metu susiformavusių nuosėdų ar biofilmo, todėl atkuriamas švarus šilumos perdavimo paviršius ir projektinis pralaidumas. Seno įrenginio nereikia skubiai plauti šilumos punkte – jį galima sutvarkyti serviso sąlygomis ir objektyviai patikrinti.

Tokio sprendimo galimi privalumai:

·trumpesnė karšto vandens tiekimo pertrauka;

·greičiau atkuriama šiluminė galia ir hidraulinis pralaidumas;

·seną įrenginį galima išvalyti neskubant ir patikrinti neeksploatuojant sistemos;

·pastatas arba prižiūrėtojas įgyja avarinį rezervą būsimiems gedimams ar planiniam aptarnavimui;

·atsiranda galimybė ateityje šilumokaičius plauti ir keisti rotacijos principu.

Svarbu: naujas šilumokaitis nepakeičia visos sistemos sutvarkymo

Jeigu užterštame vamzdyne tiesiog sumontuojamas naujas šilumokaitis ir nesiimama kitų priemonių, bakterijos iš likusios sistemos gali vėl patekti ant naujų jo paviršių. Todėl keitimas turi būti tik koordinuoto darbų plano dalis.

Rekomenduojama darbų seka:

1.Įvertinti laboratorinių tyrimų rezultatus ir konkrečius NVSC nurodymus; susirgimo atveju veiksmus derinti su epidemiologinę diagnostiką atliekančiais specialistais.

2.Išmatuoti temperatūras po 1 minutės reprezentatyviuose čiaupuose, paduodamoje ir grįžtamoje linijose bei atskiruose cirkuliacijos kontūruose.

3.Patikrinti siurblį, cirkuliacijos balansavimą, stagnacijos vietas, filtrus, vožtuvus, maišytuvus, dušų galvutes ir vamzdynų izoliaciją.

4.Pagal techninę būklę, darbų trukmę ir kainą nuspręsti, ar esamą šilumokaitį plauti vietoje, ar jį pakeisti nauju ir seną ruošti rezervui.

5.Jei planuojama cheminė dezinfekcija, ne vėliau kaip prieš dvi kalendorines dienas raštu informuoti vartotojus apie datą ir laiką, trukmę, tikslus bei būtinas saugos priemones.

6.Išvalyti arba pakeisti nurodytus filtrus ir kitus sistemos elementus, pašalinti kalkes bei nuosėdas; jei nuspręsta, sumontuoti tinkamai parinktą naują šilumokaitį.

7.Licencijuotam paslaugų teikėjui atlikti cheminę visos karšto vandens sistemos dezinfekciją Lietuvoje įteisintu biocidiniu produktu pagal jo autorizacijos sąlygas, HN 136:2023 ir NVSC akto nurodymus.

8.Po procedūros sistemą tinkamai praplauti, atkurti temperatūras, srautus ir cirkuliaciją, patikrinti medžiagų bei įrangos būklę.

9.Atlikti kontrolinius tyrimus akredituotoje laboratorijoje ir dokumentuoti matavimus, atliktus darbus, naudotą produktą, procedūros parametrus bei rezultatus.

Kas gali atlikti cheminę dezinfekciją?

HN 136:2023 nustato, kad turi būti naudojami Lietuvoje įteisinti biocidiniai produktai ir laikomasi jų autorizacijos sąlygų, tačiau pati higienos norma nenustato paslaugos teikėjo licencijavimo tvarkos. Licencijos teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 6 punktas: kenkėjų kontrolė – dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija – yra licencijuojama visuomenės sveikatos priežiūros veikla.

Todėl profesionalią cheminę visos karšto vandens sistemos dezinfekciją, ypač kai ji atliekama vykdant NVSC nurodymą, reikia pavesti juridiniam asmeniui, turinčiam galiojančią kenkėjų kontrolės (dezinfekcijos) licenciją. Licenciją galima patikrinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos arba Licencijų informacinėje sistemoje.

Nereikėtų painioti visos sistemos cheminės dezinfekcijos su įprastu mechaniniu valymu, nukalkinimu ar gyventojo atliekamu čiaupo bei dušo galvutės dezinfekavimu neprofesionaliajam vartotojui autorizuotu produktu. Tai skirtingos apimties ir rizikos procedūros. Biocidas taip pat turi būti suderinamas su šilumokaičio plokštelių, lydmetalio, tarpinių, siurblių, vožtuvų ir vamzdynų medžiagomis.

Kaip turi būti paruoštas senas šilumokaitis?

Seno šilumokaičio negalima tiesiog išmontuoti, praskalauti vandeniu ir padėti į sandėlį. Valymas ir dezinfekcija yra skirtingos procedūros: valymas pašalina kalkes, nuosėdas bei biologinius nešvarumus, o dezinfekcija nukenksmina mikroorganizmus. Dezinfekuoti nepašalinus storų nuosėdų gali būti neefektyvu.

Rekomenduojama seno šilumokaičio paruošimo seka:

1.Nustatyti šilumokaičio tipą ir medžiagas: plokštelių, vario arba nerūdijančio lydmetalio, tarpinių ir pajungimų.

2.Įvertinti nuosėdų pobūdį, koroziją, pralaidumą ir galimą vidinį nesandarumą.

3.Lituotą plokštelinį šilumokaitį, jei jis nėra visiškai užsikimšęs, plauti CIP būdu; tarpinių tipo įrenginį pagal gamintojo instrukciją galima išardyti, apžiūrėti plokšteles ir tarpines bei valyti rankiniu arba CIP būdu.

4.Parinkti konkrečioms medžiagoms tinkamą plovimo chemiją ir kontroliuoti koncentraciją, temperatūrą, pH, tekėjimą bei, kai reikia, keisti srauto kryptį.

5.Po plovimo kruopščiai išskalauti, neutralizuoti chemijos likučius ir tik tada atlikti dezinfekciją pagal galiojančius reikalavimus.

6.Atlikti sandarumo, slėgio ir pralaidumo bandymus, o prireikus – šiluminės galios patikrą.

7.Nusausinti, pagal serviso procedūrą išdžiovinti, užsandarinti pajungimus ir pažymėti atliktų darbų datą, naudotas priemones bei bandymų rezultatus.

8.Prieš rezervinį įrenginį vėl montuojant į geriamojo karšto vandens sistemą, jį pakartotinai praplauti, dezinfekuoti ir patikrinti.

Jeigu nustatomas vidinis nesandarumas, stipri korozija, nepavyksta atkurti pralaidumo arba techninės būklės negalima patikimai įvertinti, tokio įrenginio laikyti avariniu rezervu nereikėtų.

Rizikos planas ir darbų dokumentavimas

NVSC metodinės rekomendacijos ragina rengti kiekvienam pastatui pritaikytą legioneliozės profilaktikos planą, ypač padidintos rizikos objektuose. Tai nėra vienoda universali HN 136:2023 nustatyta pareiga kiekvienam daugiabučiui, tačiau sistemingas rizikos vertinimas ir dokumentavimas labai palengvina priežiūrą, NVSC nurodymų vykdymą ir pasikartojančių problemų prevenciją.

Pastato priežiūros dokumentuose verta registruoti:

·temperatūrų ir cirkuliacijos matavimo vietas, datas bei rezultatus;

·cirkuliacijos balansavimo, siurblio ir vožtuvų patikras;

·retai naudojamų atšakų praplovimą, filtrų, čiaupų ir dušų galvučių valymą;

·šilumokaičio plovimą, dezinfekciją, bandymus ir pakeitimą;

·naudotą biocidinį produktą, jo autorizacijos duomenis, procedūros parametrus ir sistemos praplovimą;

·vartotojų informavimo įrodymus, laboratorinių tyrimų protokolus ir korekcinius veiksmus.

Kai kurioms veikloms, pavyzdžiui, apgyvendinimo paslaugoms, atskiros higienos normos numato konkretų profilaktinių darbų registracijos žurnalą. Šios sektorinės pareigos nereikėtų automatiškai taikyti kiekvienam daugiabučiui, tačiau analogiškas priežiūros žurnalas yra racionali geroji praktika.

Ar visada apsimoka šilumokaitį keisti?

Ne visada. Keitimo ir rezervinio įrenginio modelis racionaliausias, kai:

·šilumokaitis eksploatuojamas ilgai, yra smarkiai užkalkėjęs arba jo būklė nežinoma;

·pastatui svarbu kuo trumpiau likti be karšto vandens;

·tinkamas naujas šilumokaitis gali būti pristatytas greitai;

·senas įrenginys po plovimo ir bandymų dar tinkamas naudoti;

·avarinis rezervas turi realią eksploatacinę vertę konkrečiam pastatui ar prižiūrėtojo objektų grupei.

Jeigu šilumokaitis palyginti naujas, jo pralaidumas ir galia nepakitę, o profesionalų plovimą galima atlikti nepaliekant pastato ilgam be karšto vandens, gali pakakti kokybiško išvalymo, dezinfekcijos ir bandymų. Sprendimas turi būti pagrįstas technine būkle, darbų trukme, rizika ir bendra kaina.

Kokių duomenų reikia naujam šilumokaičiui parinkti?

Naujo įrenginio nereikėtų rinktis vien pagal seno šilumokaičio išorinius matmenis ar plokštelių skaičių. Skirtingų gamintojų vienodo dydžio šilumokaičiai gali turėti skirtingą galią ir slėgio nuostolius. Parinkimui reikalinga:

·aiški seno šilumokaičio duomenų lentelės ir pajungimų nuotrauka;

·šildančio ir šildomo vandens įėjimo bei išėjimo temperatūros;

·reikalinga karšto vandens ruošimo galia ir srautai;

·leistini slėgio nuostoliai ir darbinis slėgis;

·pajungimų dydžiai, jų išdėstymas ir atstumai;

·informacija, ar naudojamas vienos, ar dviejų pakopų šilumokaitis;

·projekto, ankstesnio parinkimo arba šilumos punkto schemos duomenys.

Pagrindinė išvada

Radus Legionella karšto vandens sistemoje nereikėtų rinktis tarp dviejų kraštutinumų – „keisti tik šilumokaitį“ arba „tik dezinfekuoti vamzdyną“. Šilumokaičio pakeitimas gali būti prasminga bendro sprendimo dalis, ypač kai svarbu greitai atkurti karšto vandens ruošimą ir turėti patikrintą rezervinį įrenginį.

Tačiau galutinis rezultatas priklauso nuo visos sistemos: ne žemesnės kaip 50 °C temperatūros vartotojų čiaupuose po 1 minutės, tinkamos cirkuliacijos ir jos balansavimo, pašalintų nuosėdų bei stagnacijos vietų, profesionaliai atliktos dezinfekcijos, kontrolinių tyrimų ir nuoseklaus dokumentavimo. Naujas šilumokaitis yra priemonė, bet ne visas Legionella problemos sprendimas.

Apie straipsnio rengėją

UAB „Absoliuta“ dirba su pastatų prižiūrėtojais ir šilumos punktų specialistais, didelių bendrijų pirmininkais dėl esamų karšto vandens šilumokaičių identifikavimo ir tinkamo naujų šilumos punkto įrenginių, bei karšto vandens šilumokaičių parinkimo.

Cheminės dezinfekcijos ir mikrobiologinių tyrimų darbai turi būti patikėti atitinkamą kompetenciją ir teisę turintiems paslaugų teikėjams.

Informacijos šaltiniai

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2023-06-20 įsakymas Nr. V-710 ir HN 136:2023 „Karšto vandens visuomenės sveikatos saugos reikalavimai“

Sveikatos apsaugos ministerija, „Naujoje Lietuvos higienos normoje nustatyti karšto vandens sveikatos saugos reikalavimai“, 2023-07-14

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, „NVSC primena: kaip apsisaugoti nuo legioneliozės?“, 2026-01-21

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, „Rekomendacijos legioneliozės profilaktikos plano rengimui“, 2018

Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba, „Licencijos išdavimas“; LR visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 43 straipsnio licencijuojamų veiklų paaiškinimas

ECDC / ESGLI, European Technical Guidelines for the Prevention, Control and Investigation of Infections Caused by Legionella Species, 2017

LST EN ISO 19458:2006 „Vandens kokybė. Mėginių ėmimas mikrobiologinei analizei“

SWEP, Cleaning in Place for Harsh Conditions – lituotų plokštelinių šilumokaičių CIP rekomendacijos

Alfa Laval, Cleaning-In-Place (CIP) for gasketed plate heat exchangers, dokumentas Nr. 100018763-1, 2024