Rekuperatorius su integruotu oro jonizatoriumi

Rekuperatoriaus oro tiekimo ortakyje yra galimybė montuoti įvairius priedus: jonizatorių, drėkintuvą, pašildytuvą, HEPA filtrą ir t. t. Kai kurie modeliai leidžia šiuos priedus valdyti centralizuotai, o kai kuriuose reikia papildomų valdymo modulių.
Centralizuota rekuperacinė sistema yra racionaliausias sprendimas, siekiant sukurti gerą mikroklimatą namuose ir maksimaliai išsaugoti šiluminę energiją. Plokštiniame šilumokaityje oro srautai yra visiškai atskiriami, todėl galima jungti oro ištraukimo taškus iš virtuvės ir sanitarinių mazgų. Montuoti rekuperatorių su rotaciniu šilumokaičiu ir atskirus oro šalinimo ventiliatorius sanitariniuose mazguose yra visiškai neracionalu – kiek energijos išsaugosite šilumokaityje, tiek pat jos išmesite laukan, įjungdami ventiliatorius. Be to, vėdinant reikalingas oro srautų balansas – negalima pašalinti daugiau oro, nei jo pritekėjo, ypač sandariame A energinės arba aukštesnės energinės klasės name. Lokalūs ventiliatoriai niekaip nesusiję su rekuperatoriaus oro tiekimu.
Reikia žinoti, kad rekuperatorius yra gana sudėtinga mašina. Ją reikės prižiūrėti ir teisingai eksploatuoti. Neeksploatuojamas rekuperatorius neatneša lauktos naudos.
Kiekviena mašina, sukurta komfortui gerinti, eikvoja energiją. Rekuperatorius veikia naudodamas elektros energiją, kad išsaugotų šilumą. Rekuperacijos naudingumo koeficientas, dažniausiai deklaruojamas, kaip pagrindinis parametras, dar nieko nereiškia, kai nežinomas bendras įrenginio specifinis galingumas – elektros energijos kiekis, sueikvojamas vienam litrui oro perpumpuoti per vieną sekundę (SPF –W/(l/s)). Su šiuo parametru susijęs ir šilumokaičio efektyvumas, nes orui judant didesniu greičiu, jame lieka mažiau šilumos, kuri gali būti perduota pritekančiam orui šildyti.
Dabar vis populiaresni tampa taškiniai rekuperatoriai su keraminiu šilumokaičiu. Šie rekuperatoriai vieną periodą traukia orą iš patalpos, kitą – pučia. Šiluma nuo ištraukto oro lieka keraminiame koryje, kuriuo cirkuliuoja oras. Orui judant į patalpą, ši šiluma perduodama pritekančiam orui. Tokie rekuperatoriai yra paprasti eksploatuoti ir visai nereikia ortakių sistemos name. Yra taškinių rekuperatorių su integruotu jonizatoriumi ir elektriniu šildytuvu apsisaugoti nuo galimo diskomforto žiemą.

Rotacinį rekuperatorių galima drąsiai naudoti ir sanitarinių mazgų vėdinimui, nes pasakos apie oro maišimąsi – tik pasakos. Visų pirma rekuperatoriaus sekcijose slėgių skirtumai pasiskirsto taip, kad jei yra koks nesandarumas, tai oro išmetimo ventiliatorius gali pasisiurbti oro iš padavimo sekcijos per tuos plyšius, o ne atvirkščiai. Taigi išmetamame ore gali atsirasti kažkiek kvapų iš lauko, bet paduodamame ore niekad nebus išmetamo oro.
Antra, gali maišytis tik be galo maža oro dalis. Kaip plokštiniame, taip ir rotaciniame rekuperatoriuje deklaruojamas procentas nesiekia nė pusės procento. Tai yra 400 kub. m/h našumo rekuperatoriuje per visą minutę iš padavimo sekcijos į išmetimą gali patekti tik 20–30 litrų oro (iš 6 000). Palyginti – per porą sekundžių, kada atidarote arba uždarote duris į tualetą, į kambarį patenką porą tūkstančių litrų oro.
Drėkintuvus į rekuperatorius paprastai ne montuoja, o parenka tinkamą rekuperatorių ir tinkamą vėdinimo apykaitą. Jei rekuperatorius reikalingas baseinui, ima plokštinį, kuris gerai šalina drėgmę (nors turi gerokai prastesnį bendrą šilumos grąžinimo koeficientą). Jei vėdinti reikia patalpą, kur nėra drėgmės pertekliaus, parenkamas rekuperatorius su daliniu drėgmės grąžinimu, o apykaita suskaičiuojama tokiu būdu, kad ir sausą žiemą, ir drėgną rudenį iš patalpų šalintų tik tiek drėgmės, kad nesusidarytų perteklius.
Taisyti padėtį drėkintuvu yra ekonomiškai nuostolinga. Išgarinti reikiamus 8 g vandens 1 kub. m sauso žiemos oro, reikia sunaudoti tiek pat energijos, kiek užtektų pašildyti tą kubą oro 20 laipsnių.