UAB Gilius ir Ko ekspertų komentarai

Vamzdžio skersmenį lemia maksimalus leistinas vieno žiedo ilgis, išeinant iš gerosios montavimo praktikos.
Yra priimta (dėl galimybės naudoti įprastinių parametrų cirkuliacinius siurbliukus), kad maks. vieno žiedo ilgis su D 16 vamzdeliu turėtų neviršyti apie 60 m, o su D 18 vamzdeliu - neviršyti apie 100 m.
Kadangi bendras šildomas plotas yra nedidelis, tai galbūt galima naudoti D 16 skersmens vamzdelius. Viskas priklauso nuo parengto projekto, šilumos nuostolių, projektuojamos kaip įmanoma žemesnės temperatūros šildymo vandenį ir su tuo susijusiu žiedų skaičiumi dėl atstumų tarp vamzdelių. Taip pat labai priklauso nuo patalpų dydžio ir išsidėstymo.
Todėl, gali paaiškėti, kad su D 18 vamzdeliu žiedų skaičius gali būti tik 1 žiedu mažesnis arba toks pats, kaip ir su D 16 vamzdeliu.
Viskas priklauso nuo projekto. Be to, dar priklauso nuo sauso montavimo naudojamų plokščių reikalavimui vamzdelio skersmeniui. gali būti, kad jos bus neskirtos vamzdeliams, kurių skersmuo didesnis, kaip D 17 mm. tada beliks viską suprijektuoti ir įrengti su D 16 mm vamzdeliais.

Taip, pilnai.
Nežinau, ar pas visus šilumos siurblius yra tokia galimybė, bet pas daugelį ji yra.
Nusistato taip vadinamas bivalentinis taškas. Tai reiškia lauko temperatūrą, kurią Jūs norite (ar tai -7 C, ar tai -10 C, ar tai ...), nuo kurios šilumos siurblys nebedirba ir duoda signalą antram šilumos šaltiniu (šiuo atveju dujiniam katilui). Paprastai būna skirti tam tikri kontaktai šilumos siurblio valdiklyje, nuo kurių laidais dujinis katilas gauna signalą darbui (gali būti panaudojami dujinio katilo patalpos termostato prijungimo kontaktai).
Kadangi ruošiant karštą vandenį, reikia naudoti gana aukštas vandens temperatūras, kada šilumos siurblio COP yra gerokai mažesnis, tai paprastai yra naudojama tokia kombinacija, kad dujinis katilas ruošia tik karštą vandenį, o šilumos siurblys tik šildo (su galimybe nuo kažkurios lauko temperatūros perjungti ir dujinį katilą į šildymo režimą).

Klausimas į kurį nėra vienareikšmiško atsakymo.
Dėl eksploatacinių išlaidų, t. y. mokėjimai už dujas arba už elektrą, tai jie skiriasi nedaug šilumos siurblio naudai. O turint galvoje nedidelį šildomą plotą, tai absoliučia reikšme skirtumas bus keli eurai, kurie iš esmės nieko nebereiškia.
Be to, neįmanoma prognozuoti kaip keisis dujų ir elektros kainos. Galima tik spėti, kad kainų santykis (nors ir trumpam yra svyruojantis), bet vis tiek turėtų išlikti panašus - tiek dujomis, tiek šilumos siurblio elektros.
Čia jau iškyla kiti niuansai.
Su klimato šiltėjimu būčiau labai atsargus. Yra priešingų nuomonių, kad klimatas kaip tik gali atvėsti. O šilumos siurbliai oras-vanduo kaip tik turi sunkumų dirbant prie žemų lauko temperatūrų. Tai liestų ne šildymą, o karšto vandens ruošimą, kur reikalingos aukštokos termofikacinio vandens temperatūros. Kaip rodo dabartinės sąlygos, galime sulaukti ir kelių savaičių -15 - -20 C lauko temperatūros. Ir neaišku ateityje į kurią pusę tai pasisuks.
Dujiniai katilai kaip tik prie žemų temperatūrų turi mažiausiai problemų paruošti aukštesnių parametrų vandenį.
Kitas momentas - užimama vieta ir taip nedideliame 30 m2 plote. Šilumos siurbliui paruošti karštą vandenį reikalingas tūrinis karšto vandens šildytuvas. Todėl jo užimama vieta bus kaip šaldytuvo. Tuo tarpu, kai dujinis katilas gali ruošti karštą vandenį pratekančiame vandens šildytuve, kuris yra įmontuotas katile. Taigi, dujinis katilas užims tik pakabinamos virtuvinės spintelės tūrį, t. y. po juo dar liks daug laisvos vietos.
Be to, aktualus ir pradinės investicijos dydis. Dujinis katilas gali kainuoti apie 1500 Eur su sumontavimu. Šilumos siurblys gali kainuoti apie > 4500-5000 eur su sumontavimu.
Taigi, klausimas kiek metų atsipirkinės šilumos siurblys (kainų skirtumas > 3000 Eur), jeigu Jūs per metus sutaupysite galbūt apie 50-70 Eur už kurą?

Čia klausimas lygiai taip pat, kaip ir su radiatoriais.
Jeigu imsime aliumininį - tai aliuminis yra geresnis šilumos laidininkas nei plienas ar ketus.
Vadinasi, tai pačiai šiluminei galiai išgauti, užtenka šiek tiek mažesnio paviršiaus ploto aliuminio radiatoriaus, nei plieninio. Tačiau ir šiek tiek didesnis plieninis radiatorius (kuris turi tokią pačią šiluminę galią, kaip ir šiek tiek mažesnis aliumininis), vis tiek kainuoja pigiau.
Taigi, čia gaunasi daugiau dizaino klausimas.
Panašiai yra ir su vandeniniais saulės kolektoriais. Kolbinis pagal savo užimamą plotą yra šiek tiek efektyvesnis, bet šiek tiek brangesnis. Be to, aktualus klausimas yra kinietiškų kolbų kokybė, kurios greitai išsisandarina ir jas reikia pakeisti.
Atskiras klausimas dėl efektyvumo ir gaminamos šilumos kiekio, kai saulėtumas (spinduliavimas) yra nedidelis. Atrodo, kad kolbinis kolektorius įkaista/įšyla daugiau, nei plokščiasis.
Bet visa esmė, kad saulės energijos būna tiek mažai, jog jos užtenka tik pačio kolektoriaus įšildymui.
Tik pabandžius naudingai nuimti tą kolektoriaus šilumą, paaiškėja, kad tos šilumos praktiškai panaudoti neišeina, nes jos paprasčiausiai per mažai. Ir tokiais atvejais nepadės, kad kolektorius yra kolbinis, o ne plokščiasis. Be to, kolbinis kolektorius gali žymiai daugiau įkaisti perkaitimo metu, kas kelia gerokai aukštesnius reikalavimus tiek skysčiui, tiek medžiagoms, tiek įrangai.
Bendru atveju, reikia žiūreti, kiek kainuoja, koks dizainas, koks ilgaamžiškumas, ir pan.
Žiūrint, kiek gamintojo deklaruojama šilumos per metus pagamina 1 m2 ploto plokščiasis ir kolbinis kolektoriai, pasirodo, kad skaičiai yra gana vienodi. Ir pigieji kolbiniai kolektoriai su plonomis kolbomis yra netgi prastesni (gali būti net iki 30-40 proc.). Geresni (apie 10-15 proc.) yra tik brangūs europietiški kolbiniai su storomis kolbomis. Tik klausimas, ar juos dar kas gamina.

Priežasčių yra kelios. Pagrindinė - kad dūmų temperatūra yra žema - žemesnė už vandens garų kondensacijos temperatūrą.
Todėl kamine viskas kondensuojasi. Iš to išvestinių priežasčių gali būti daug.
Oras lauke šiltas, pilnos katilo galios nereikia. Jis eksploatuojamas su gerokai pridarytu degimo oru. Dūmų temperatūra yra gana žema, todėl ir kondensuojasi.
Gali būti kamino kanalo skersmuo gana didelis - dūmas išsiplečia ten papuolęs ir papildomai atvėsta. Galbūt nėra kamino indėklo iš nerūdijančio plieno, kurio sienelės greitai įkaista ir sumažėja kondensacija ir padidėja trauka.
Dėl to, kad katilo degimo oras yra gerokai pridarytas, tai labai pablogėja degimo procesas ir atsiranda daug nepilnai sudegusių dalelių, kurios, susimaišiusios su kondensatu ir sudaro degutą, dervą, kuri atsiranda ne tik kamine, bet galbūt ir katile.
Klausimas kokioje vandens temperatūroje dabar eksploatuojamas katilas?
Jeigu mažiau, kaip 60-65-70 C, tada kondensacija vyksta ir pačiame katile, jo dūmų kanaluose. Ir jeigu katilas yra plieninis, tai jis greitai prakiurs. Paprastai turi būti bent jau ketureigis maišytuvas tarp katilo vandens ir šildymo sistemos vandens, kad būtų galima katilo vandens temperatūrą laikyti aukštą, o į šildymo sistemą tiekti žemesnę, pagal poreikį.
Dar turėtų būti kažkoks tai grįžtančio į katilą vandens temperatūros pakėlimo būdas (mazgas), kad grįžtančio vandens temperatūra būtų >55 C.
Dėl tų visų priežasčių turite, ką turite.

Plotas plotui nelygus.
Šilumos nuostoliai labai priklauso nuo sienų, lubų, grindų ir langų šiluminės varžos ir dydžio (ploto).
Noriu pasakyti, kad vienodo ploto patalpų šilumos nuostoliai gali skirtis daug kartų.
Todėl be aukščiau mano išvardintos informacijos ką nors tiksliau pasakyti neįmanoma.
Labai vidutiniškai galima orientuotis, kad senos statybos šalto namo nuostoliai gali būti apie 80-100 W/m2, šiek tiek apšiltintų namų - apie 65 W/m2, toliau - priklausomai nuo namo energinės klasės ir langų dydžio - gali siekti ir apie 30 W/m2.
Langų dydis yra labai svarbus, nepriklausomai nuo namo energinės klasės. Pvz., A++ klasės namo su dideliais ir daug langų šilumos nuostoliai gali siekti vos ne 50 -60 W/m2, kai tuo tarpu prastesnės - tik A+ klasės namo su nedideliais langais nuostoliai gali būti apie 35 W/m2.
Kondicionieriai yra įvairiausių galingumų - 2,5, 3,5, 4,2, 5, 7 kW (ir daugiau (Multisplit ir VRF sistemos).
Natūralu, kad esant dideliam šalčiui lauke, jų galia bus gerokai mažesnė, priklausomai nuo gamintojo ir modelio, net iki perpus.
Todėl, pvz., paėmus labai vidutiniškus šilumos nuostolius - 50 W/m2, pavyzdžiui 20 m2 ploto patalpai reikės apie 1000 W, t. y. 1 kW šiluminės galios šildymui. Todėl turėtų užtekti vieno iš mažiausių modelių su 2,5 kW nominalios galios oras-oras šilumos siurblio (arba kondicionieriaus). Jeigu patalpos atitvaros yra šaltos, tada galbūt reikės apie 90 W/m2. Tada patalpai reikės jau apie 1,8 kW šildymo galios. Tokiu atveju, reikėtų žiūrėti į sekantį pagal galią modelį - 3,5 kW.
O tada būtų galima imtis skaičiuoti, kiek galėtų sunaudoti elektros.

Problemų gali būti daug ir įvairių.
Vienas - gali būti užnešta visa sistema korozijos produktais. Galbūt reikia schemiškai išplauti visą sistemą.
Kitas - kurį galbūt reikėtų žiūrėti pirmiausia - katile esantis cirkuliacinis siurbliukas.
Neminėsiu gamintojų, bet būna, kad siurbliukų apsukos, einant metams, lėtėja dėl ant veleno užsivėlusių apnašų. Būna, kad išdyla velenas ir sparnuotė pradeda liesti korpusą. Taigi, galbūt reikia pasikeisti katilo siurbliuką.
Po to, galbūt chemiškai prasiplauti sistemą.
Na ir po visko, primygtinai siūlyčiau susipilti į sistemą antikorozinių priedų naujoms sistemoms. Rekomenduočiau naudotis patikrintais ir žinomais gamintojais - Fernox, Sentinel.
Galbūt dėl žemų temperatūrų sistemoje yra anaerobinių bakterijų, kurios savo veiklos produktais taip pat gali kimšti sistemą. Kai yra vien tik grindinis šildymas, dar reikėtų būtent to pačio gamintojo biocidinio priedo.
Kadangi paprastai grindinio šildymo sistemoje nėra sudedamųjų dalių, kurios gali koroduoti (variniai katilo vamzdeliai, plastikiniai arba daugiasluoksniai šildymo sistemos vamzdeliai, ner. pl. arba žalvariniai kolektoriai, tai lieka viena vieta, kur gali vykti korozija - t. y. karšto vandens boilerio gyvatukas.
Jeigu boileris yra emaliuotas, tai gyvatukas yra iš juodo plieno vamzdžio, kurio vidus neemaliuotas. Va ten ir gali vykti korozija,jeigu jai yra tinkamos sąlygos (nėra cheminių korozijos inhibitorių arba dažnai pildoma šildymo sistema šviežiu vandeniu, kuris turi nemažai ištirpusio deguonies ir kalkių).
Nerūdijančio plieno boileris su ner. pl. gyvatuku išspręstu daugelį problemų. Taip pat ir geriamojo vandens pusėje - žymiai sumažėja blogo karšto vandens kvapo problema dėl to, kad boileryje nereikia (ir nėra ) tirpstančio magnio anodo ir t. t.

Kaip galima atsakyti į klausimą, jeigu nieko nežinoma?
Kokie langai - plastikiniai, mediniai, aliuminiai?
Kokie stiklo paketai - dviejų, trijų stiklų, ar yra užpildyta inertinėmis dujomis, ar yra šilumą atspindintys sluoksniai?
Svarbiausia - ar rasoja iš lauko pusės ar iš vidaus pusės?
Ar namas buvo šildomas normaliai, ar stovėjo šaltas ir tik artėjant šalčiams buvo pradėtas šildyti?
Kokiu būdu buvo šildomas - normalia šildymo sistema ar karšto oro patranka?
Rasojimas - drėgmės iš oro kondensavimasis ant paviršių, kurie yra šalti ir nespėję įšilti. T. y. kai jų paviršiaus temperatūra yra žemesnė už rasos taško temperatūrą. Tai priklauso nuo drėgmės kiekio ir temperatūrų skirtumo.
Žinant aukščiau nurodytas sąlygas, galima pasakyti kodėl rasoja ir ką daryti.

Klausimas, kokį pašildymą turite galvoje?
Jų yra įvairių, priklausomai nuo šilumokaičio tipo ir kt. konstruktyvinių sprendimų.
Rekuperatoriams su plokšteliniu rekuperatoriumi yra būtinas imamo iš lauko šalto oro pašildymo rekuperatoirius, jeigu šilumokaitis yra paprastas neentalpinis (negrąžinantis drėgmės). Jiems lauko orą reikia šildyti > 0 C. Su entalpiniais šilumokaičiais (grąžinančiais drėgmę), ta lauko oro temperatūra yra žemesnė (apie -8 C, ar šiek tiek žemiau). Tačiau vis tiek, nenorint prarasti tiekiamo oro ir kad šilumokaitis neužšaltų kritinėmis sąlygomis, vis tiek pageidautina turėti lauko oro šildymą.
Rekuperatoriams su rotaciniaias šilumokaičiais lauko oro pašildymas kaip ir nereikalaujamas (ir paprastai neįrengiamas), bet paprastai yra įrengiams tiekiamo oro į patalpas už šilumokaičio papildomas šildymas. Juo galima pašildyti tiekiamą orą į patalpas, kiek pageidaujama, nes dėl šilumokaičio naudingumo koeficiento, vis tiek be papildomų šildytuvų tiekiamo oro tempoeratūra gali būti iki 10 C žemesnė už ištrukiamo iš patalpos (kitaip sakant patalpos) temperatūrą. Kadangi rotacinių rekuperatorių naudingumo koeficientas yra šiek tiek žemesnis už plokštelinių, tai tas antrinis pašildymas yra pageidautinas.
Nors kita vertus, vėdinimo sistemos oro kiekis yra santykinai nedidelis ir jo tiekiamo oro žemesnę temperatūrą pašildo pastato šildymo sistema. Bet atskirais atvejais, kai oro kiekiai yra didesni, ar nepatogiai išdėstytos oro tiekimo angos, tada žmogus gali pajausti tą vėsesnį oro dvelksmą.
Rotaciniai rekuperatoriai (šilumokaičiai) turi trūkumų, kad šiek tiek dalinai primaišoma ištraukiamo oro į tiekiamą (tai nepriimtina gydymo ir pan. įstaigose dėl užkratų pernešimo galimybės). Be to, tai yra judančios dalys, sandarinamos šepetėliais, kurie išdyla ir rekuperatoriaus nesandarumas tampa didokas. Dėl to krenta naudingumo koeficientas ir didėja susimaišančio oro kiekis.
Tokių trūkumų neturi plokšteliniai šilumokaičiai. Kadangi jų naudingumo koeficientas gaunasi didesnis, tai antrinio oro (tiekiamo į vidų už šilumokaičio) temperatūra nuo patalpos oro temperatūros skiriasi ne tiek daug, kaip su rotaciniais šilumokaičiais, todėl paprastai nemontuojami antriniai oro šildytuvai. Nors nėra jokių apribojimų tai padaryti. Galima tiesiog įdėti kanalinį oro šildytuvą su atskiru temperatūros valdymu, jeigu rekuperatoriaus automatika nenumato tokio valdymo galimybės.
Dėl tokio papildomo oro šildytuvo įsirengimo būtinybės galima apsispręsti tik žinant aukščiau išvardintus specifinius požymius.

Šiaip, katilas lyg ir per galingas.
Bet galima kažkaip išsisukti. Juk galima priderinti orą degimui ir taip sumažinti jo galią, kita vertus galima dėti mažą porciją malkų, kad užtektų tik įkaitinti grindis. Galima pasistatyti akumuliacinę talpą 500-800 l. Tačiau tai - jau gerokai brangiau.
Šildomų grindų vandens temperatūra maks galėtų būti iki 45-55 C, O katilo vandens temperatūra turėtų būti apie > 60 iki 80 C. Vadinasi, reikia kažkokio vandens temperatūros mažinimo mazgo (termostatinio arba reguliuojamo maišymo vožtuvo ir cirkuliacinio siurbliuko už jo).
Kitas klausimas - kažkokiu būdu turi būti palaikoma gana aukšta grįžtančio į katilą vandens temperatūra, kuri turėtų būti bent jau > 55 C. Nes grįžtančio vandens iš grindinio šildymo temperatūra nebus aukštesnė kaip 25-40 C, o tai jau žemiau kondensacijos temperatūros. Tai reikalinga tam, kad katilo viduje degimo produktų kanaluose nesikondensuotų drėgmė ir katilas po kokių metų neprarūdytų ir neprakiurtų.
Čia gali būti papildomas pamaišantis siurbliukas iš katilo tiekiamo vandens vamzdžio į grįžtantį katilo, gali būti papildomai su specialiu termostatiniu ventiliu apačioje, gali būti specialus grįžtančios temperatūros pakėlimo mazgas. Viskas priklauso nuo konkrečių sąlygų ir galimų skirti tam reikalui pinigų.

Galima tiesiog užizoliuoti ir užkasti.
Izoliacija turėtų būti iš dviejų sluoksnių - pirmasis - tai nutepti kažkokia mastika (bitumine? ar pan.), kad apsaugoti nuo drėgmės, kad nekoroduotų antrasis šiluminės izoliacijos sluoksnis.
reikėtų aptaisyti putų polistiroliu, akmens vata (standžia) arba putų poliuretanu.
Tik yra kelios sąlygos. Reikia atskirti tuos sluoksnius, kad tiesiogiai nesiliestų (pvz. polietileno plėvele ar pan.), nes bitumas tirpina polistirolį ir pan.
Kitas niuansas - standartinis reikalavimas - šilumos izoliacija turi būti aptaisyta hermetiškai - be jokių tarpelių (galima užklijuoti lipnia juosta ir pan.).
Po to galima užkasti.

Klausimas - kiek laipsnių svyruoja temperatūra? Jeigu +/- 1-2 C, tai neblogas rezultatas.
Juk viskas priklauso ne tik nuo katilo ir temostato. Patalpų orą šildo šildymo sistema. Patalpos turi atitvaras (langus, sienas, duris, lubas, grindis...). Taigi, labai daug lemia ne tik šildymo sistemos inertiškumas, bet ir pačio pastato konstrukcijų inertiškumas.
Šildymo sistema. Greičiausiai reaguoja konvektoriai, šiek tiek prasčiau (bet labai neblogai) radiatoriai. Na, o grindinis šildymas pasižymi nemaža inercija.
Aišku, termostatas taip pat temperatūrą reguliuoja (įsijungia ir išsijungia) nuo +/- 0,25 C iki +/- 1 C. Vadinasi, jau nuo vien termostato temperatūra gali svyruoti iki 2 laipsnių (-1 C, nuokrypis nuo užduotos, kada įsijungia ir iki +1 C, nuokrytpis nuo užduotos, kada išsijungia).
Jeigu patalpoje yra grindinis šildymas ir visa grindų masė yra įšilusi, o per langą pradeda intensyviai šviesti saulė, tai patalpoje temperatūra gali pakilti labai daug > 10 C.
Visų pirma, termostatų yra įvairių - On/Off, kada veikia išjungiant ir įjungiant. Yra termostatų, kurie tą daro iki +/- 0,25 C tikslumu. Vadinasi, paklaida gali būti apie 0,5 C.
Kitas klausimas, kai išjungus grindinį šildymą, kiek laiko užtruks, kol atvės visa grindų konstrukcija su visais betonais (gali trukti iki 6 valandų ir daugiau).
Dar yra termostatų, kurie on/off signalą valdo proporciniu būdu. Tokie termostatai duoda gerokai mažesnį temperatūros nuokrypį, kuris po kelių įjungimų/išjungimų mažėja.
Trečias klausimas yra katilo vandens temperatūros nustatymas. Vandens temperatūra į šildymo sistemą turi kisti, priklausomai nuo lauko temperatūros. Ji turi kisti pagal taip vadinamas šildymo kreives, viena iš kurių atitinka jūsų konkretaus namo savybes. Tai reiškia, kad lauko tempoeratūrai esant šiltesniai (+5-10 C), vandens temperatūra turi būti žemesnė (apie 25-35 C, priklausomai nuo šildymo sistemos), o kai lauke yra šalčiau (-10-15 C), tai vandens temperatūra turi būti aukštesnė (+35- +60 C, priklausomai nuo šildymo sistemos).
Tai, jeigu jūsų katilo vandens temperatūra nustatyta nuolat pastovi, kad užtektų šaltesniu metu, o lauke yra šilta, tai termostatas turės dažniau įjunginėti ir išjunginėti katilą, kad oras patalpoje neperšiltų. O, priklausomai nuo pastato konstrukcijų ir šildymo sistemos inertiškumo, kol tas vandens temperatūros pokytis per patalpų orą pasieks termostatą, tai gali ir daugiau sušilti ir daugiau atvėsti. Be to, labai priklauso patalpos termostato vieta patalpose ir patalpoje, nes temperatūra reguliuojama tik pagal tą vietą (tašką), kur yra termostatas. O kitose patalpose ta temperatūra paprastai gali gerokai skirtis.
Jeigu katilas turi savo valdymo automatiką, kuri gali valdyti katilą pagal kreives pagal lauko temperatūrą, tada labai apsimoka papildomai įsirengti lauko temperatūros jutiklį. Tada katilo vandens temperatūra kaitaliosis ne iki aukštesnės ranka nustatytos vandens temperatūros, bet tik iki pagal kreivę nustatytos žemesnės vandens temperatūros. Vadinasi, tai bus kuro sutaupymas ir šiek tiek sklandesnis patalpos temperatūros valdymas.

Viską lemia investicijų skirtumas ir šildymo sistema. Jeigu numatoma radiatoriai - tai dėl aukštesnių vandens temperatūrų šilumos siurblys keltų abejonių, nes tada būna mažesnis COP ir didesnės elektros sąnaudos.
Jeigu grindinis šildymas, tada reikia žiūrėti į investicijų skirtumą, nes pagal eksploatacines sąnaudas, tai jos abiem atvejais būtų maždaug lygios. Taigi, atsipirkimo nebūtų iš kur laukti.
Todėl, šildymo šaltinio pasirinkimą gali lemti įvairiausi kitokie kriterijai, kuriuos net nuspėti sunku.

Kuo ilgesnis klausimas, tuo aiškiau į jį galima atsakyti.
Visų pirma kiekviena patalpa turi savo šilumos nuostolius. Ir tie nuostoliai nėra tiesiogiai proporcingi patalpos (šildomam) plotui. Nes to paties dydžio skirtingos patalpos turės skirtingus šilumos nuostolius dėl skirtingų atitvarų kiekio ir dydžio. Kitais žodžiais tariant, viena patalpa gali turėti vieną lauko sieną ir mažą langą, kita tokia pati patalpa gali būti kampinė, t. y. turės dvi (arba tris) lauko sienas ir, galbūt, didelius langus. Tai, natūralu, kad antrosios tokio pačio dydžio patalpos šilumos nuostoliai bus gerokai didesni (gali būti didesni net iki 2 -2,5 karto). O grindinio šildymo atveju grindų šildomas plotas (vadinasi ir šilumos galingumas) bus vienodo dydžio. Nenuostabu, kad antroje patalpoje bus gerokai vėsiau, nei pirmojoje. Aišku, tą šildomų grindų galingumą galima kažkiek padidinti sutankinant grindų šildymo vamzdelius. Todėl kiekvienai patalpai turi būti suskaičiuojami šilumos nuostoliai, kad parinkti reikiamus (skirtingus) tarpus tarp vamzdelių, kad gauti reikiamą skirtingą galingumą. Kodėl taip reikia daryti? O todėl, kad vandens temperatūra tiekiama iš šilumos siurblio (arba bet kokio kito šilumos šaltinio) yra viena ir ta pati abiems (visoms) patalpoms.
Su radiatoriais - paprasčiau. Ten, kur vėsiau, galima pakeisti esamą radiatorių didesniu.
Dabar dar dėl radiatorių ir grindinio šildymo skirtumų.
Pirmiausia, palyginkime šildymo paviršiaus plotą - grindinio šildymo (grindų) ir radiatoriaus. Aišku, kad radiatoriaus šildymo paviršiaus plotas bus gerokai (kartais) mažesnis. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad, esant tai pačiai vandens temperatūrai į grindinį šildymą ir į radiatorius, radiatoriai atiduos į patalpas žymiai mažiau šiluminio galingumo, nei grindinis šildymas.
Sprendimai yra du. Vienas - varyti aukštesnę vandens temperatūrą iš šilumos šaltinio (kurios užtektų radiatoriams), o į grindinį šildymą įrengti maišytuvą, kad vandens temperatūra būtų sumažinta iki reikiamos grindiniam šildymui. Aišku, šilumos siurblio atveju, tai yra neekonomiška, nes didėjant vandens temperatūrai, gerokai krenta efektyvumo koeficientas COP. Tai reiškia, kad gerokai pakils elektros sąnaudos šilumos siurblio kompresoriui varyti.
Antras variantas - gerokai padidinti radiatorių šildymo paviršiaus plotą. Kitaip tariant, 2-4 kartus padidinti radiatorius. Tada, esant žemesnei vandens temperatūrai, radiatoriai išskirs pakankamai šilumos galingumo, kuris prilygs grindinio šildymo galingumui. Ir tokiu būdu patalpų oro temperatūra suvienodės.
Dėl reguliavimo. Šilumos siurbliui geriausia, kai yra užtikrinamas tam tikras vandens srautas. Paprastai grindiniam šildymui naudojami reguliuojami kolektoriai. Tai reiškia, kad juose yra ne tik rankiniai hidraulinio balansavimo kraneliai, bet ir termostatai, kuriuos gali spaudyti (uždarinėti ir atidarinėti) elektroterminės pavaros nuo kiekvienos patalpos termostato. Tokiu atveju kiekvienoje patalpoje galima palaikyti norimą oro temperatūrą.
Tačiau tai nepaneigia dėsnio, kad vis tiek vandens temperatūra turės būti nustatyta aukštesnė, kad užtektų šilumos šalčiausia patalpai. O kitoms patalpoms, aišku kažkaip reikia primažinti (uždaryti-atidaryti srautus). Tokiais atvejais, būtina, kad tarpo šilumos siurblio cirkuliacinio siurbliuko ir artimiausio kolektoriaus būtų įrengtas srauto pralaidos (by-pass) vožtuvas (ir kt.). Tokiu būdu per šilumos siurblį bus užtikrintas didesnis, nei minimalus reikalaujamas vandens srautas.
O jeigu į grindinį šildymą nėra maišytuvo, tada galbūt vertėtų padidinti radiatorius? Tokiu būdu su taupesne žemesne vandens temperatūra pasieksite, kad radiatoriais šildomos patalpos sušiltų labiau.

Tai va, būtent šilumos siurbliai oras-vanduo, o beje ir gruntas-vanduo turi vieną trūkumą. Tai yra jų galima maksimali vandens temperatūra.
Jeigu yra senas neapšiltintas namas su radiatorine šildymo sistema, tai, tikėtina, kad ji bus aukštatemperatūrė. T. y. per šalčius -15-20 C, reikės vandens temperatūros 60-70-80 C. O šilumos siurbliai oras-vanduo prie -15 C lauko gali duoti maksimaliai iki 50-55 C. Vadinasi, paprasčiausiai gali pritrūkti ne tiek šildymo galios, kiek maksimalios vandens temperatūros.
Aišku, yra dviejų kompresorių šilumos siurbliai, kurie gali padaryti vandens temperatūrą iki 80 C per šalčius. Tačiau du kompresoriai - ir kaina beveik dvigubai didesnė.
Be to, reikia turėti galvoje, kad kuo didesnis skirtumas tarp lauko ir vandens temperatūrų, tuo mažesnis efektyvumo koeficientas COP, kuris gali būti ir žemiau 2. Tai reiškia, kad per šalčius šiluminės galios ir šilumos bus tik iki 2 kartų daugiau, nei bus sunaudojama elektros.
Nereikia tikėtis, kad tokiam namui šilumos siurbliais šildytis bus pigu. Viskas priklauso nuo šilumos nuostolių. O jie, panašu, yra didoki. Paprastai oras-vanduo šilumos siurblių šiluminė galia būna iki 20-24 kW (kai lauke +7 C). Tada jų maks. galia susitraukia iki 13-15 kW, kai lauke būna -15-20 C. Namui reikėtų maždaug apie 21-24 kW galios, tai reikėtų bent dviejų siurblių.
Tai nemaži pinigai ir elektros bus sunaudojama gana daug (palyginus su malkų kaina, tai galėtų nemaloniai nustebinti). Dar klausimas, ar namo elektros įvadas turės pakankamai galios (reikėtų bent > 20 kW.
Norint pasinaudoti šilumos siurbliais, reikėtų apsišiltinti namą, kad būtų mažesni šilumos nuostoliai ir šildymo sistemą paversti žematemperatūrine. O tai reiškia - arba išdidinti radiatorius bent 2,5-3 kartus, arba įsirengti grindinį šildymą.
Panašu, kad žymiai mažesnės investicijos būtų įsirengti dujinį šildymą, kurį galima prijungti prie esamos šildymo sistemos be didesnių problemų, jos nepertvarkant. Dujinis katilas, nepriklausomai nuo lauko temperatūros gali tiekti 80 C (ir daugiau) laipsnių vandens temperatūrą ir ruošti karštą vandenį.

Jeigu šildymo sistema yra uždara (su išsiplėtimo indu ir apsauginiu vožtuvu), tada galima pagalvoti apie plieninius panelinius radiatorius. Jų yra įvairiausių dydžių ir dizaino (pvz.: su lygiu plokščiu paviršiumi ir pan.).
Jeigu sistema yra atvira, tai nieko geresnio ir ilgaamžiškesnio už špižių nėra. Tokiu atveju, geriausia išsiplauti turimus špižinius radiatorius, nusidažyti ir naudoti tuos pačius.

Kontūrų skaičius priklauso nuo maks. leistino vamzdelių ilgio viename kontūre.
D 18 vamzdelių maks. ilgis viename kontūre gali būti 100-110 m. D 16 - 60 m.
Kiek ploto gali užimti vienas kontūras, priklauso nuo atstumo tarp vamzdelių. Atstumas gali būti nuo 10 cm iki 30 cm (atskirais atvejais ir daugiau). Gyvenamosisose patalpose, stengiantis išvengti grindų paviršiaus nevienodo įkaitimo (dryžuotumo - šilčiau/šalčiau), paprastai maksimalus atstumas tarp vamzdelių neviršija 20 cm (atskirais atvejais (25 cm).
Nuo atstumo tarp vamzdelių priklauso grindinio šildymo šilumos galia - kuo tankiau, tuo daugiau W/m2. Atitinkamai, kuo mažesnis temperatūrų skirtumas tarp oro temperatūros ir grindų paviršiaus temperatūros, tuo mažesnis grindinio šildymo galingumas. Todėl, vonių patalpose, kur pageidaujamo oro temperatūra būna aukštesnė, nei kitose patalpose, ten atstumas tarp vamzdelių turėtų būti kuo mažesnis.
Atitinkamai, kiekvienos patalpos šilumos nuostoliai nėra tiesiogiai proporcingi grindinio šildymo plotui. Kiekvienoje patalpoje tas santykis yra vis kitoks. Todėl, norint išlaikyti vienodą vandens temperatūrą ir skirtingoms patalpoms suteikti skirtingą šildymo galią, atstumas tarp vamzdelių kiekvienoje patalpoje skiriasi.
Aišku, paprastai niekas nieko neskaičiuodamas padaro vamzdelių atstumą vienodą kas 20 cm ir galvoja, kad bus gerai.
Tačiau, tiekiant vienodą vandens temperatūrą, kai kuriose patalpose būna šilčiau, kitose šalčiau. Tada vandens temperatūra padidinama pagal šalčiausią patalpą, o karštesnėse patalpose cirkuliacijos srautai termostatais ir pavaromis ant kolektorių sumažinami.
Tačiau, žinant, kad šilumos siurblio efektyvumo koeficientas COP (elektros sąnaudos) yra tiesiog propocingos vandens temperatūrai (kuo aukščiau, tuo blogiau), gaunsi, kad elektros ekonomija nebus tokia didelė, kaip galėtų būti, pritaikius atstumą tarp vamzdelių kiekvienai patalpai.
Todėl, reikėtų pasidaryti projektą su kiekvienos patalpos šilumos nuostolių skaičiavimais ir grindinio šildymo vamzdelių išvedžiojimų. Nes nuostoliai labai skiriasi nuo įstiklintų paviršių ploto ir atitvarų su lauku skaičiaus patalpoje. Paprastai voniose reikia vynioti vamzdelius kas 10 cm, o kitose patalpose kas15 cm arba kas 20 cm (priklauso nuo nuostolių).
Imant D18 vamzdelį, kur į vieną žiedą galima suvynioti maks. 100 m, gaunasi, kad atstumui esant 20 cm, turėsime 5 m vamzdžio 1 m2, o kas 15 cm, tai turėsime apie 6,7 m/1m2.
Tokiu būdu, į bendrą kambarį reikės mažiausiai 2 žiedų, į miegamąjį taip pat siūlyčiau 2 žiedus.
Dar reikia įvertinti (jeigu yra pageidavimas) vonios rankšluosčių džiovintuvo prijungimą.
Taigi, iš viso reikės 6 kontūrų reguliuojamo kolektoriaus.

Suskaičiuojame, kiek prireikė kWh šilumos iš dujų.
250 m3 x 9,5 kWh/m3 x 0,85, viso apie 2019 kWh.
Priėmus, kad prireiks aukštų vandens temperatūrų radiatoriams ir k. v. šildyti su šilumos siurbliu oras-vanduo, vidutiniškai priimkime COP apie 2-2,5. Tada elektros būtų sunaudota apie 878 kWh su nemažu +- nuokrypiu.
Suprantama, kad nežinant tikrųjų šilumos nuostolių ir vandens temperatūros, neįmanoma tiksliai nuspėti COP. Todėl tas dydis yra labai jau apytikslis.

Labai panašu, kad į šildymo sistemą pateko oro. Reikia nuorinti.

Tai yra dvi skirtingos sistemos.
Rekuperacinė vėdinimo sistema neskirta pašalinti garų ir riebalų nuo viryklės zonos. Dėl labai skirtingų oro srautų ir riebalų šalinimo gartraukio oro ištraukimą nerekomenduojama, netgi draudžiama jungti į rekuperacinę sistemą.
Taigi, tenka daryti atskirą gartraukio oro ištraukimą.
Namo A++ klasės sandarumas nereglamentuoja atskirų angų per sieną į lauką. Paprasčiausiai tokios angos sandariai užkemšamos, kada atliekamas pastato konstrukcijų sandarumo matavimas.
Kitas klausimas, kad norint ištraukti kažkokį didesnį oro srautą iš sandaraus pastato, reikia analogišką oro kiekį įleisti į pastatą. O tai padaryti sandariame name nėra labai paprasta. Reikia pradaryti bent langą arba duris į lauką. O ar dažnai norėsite taip daryti žiemą, kai šalta? Tokiu atveju gartraukis smarkiai ūš, bet garų nelabai trauks.
Šiaip tai yra gartraukiai, kurie tą patį ištraukiamą orą su garais tik perfiltruoja ir vėl grąžina į tą pačią patalpą. Ir nereikia jokių angų į lauką, su visais tokio sprendimo trūkumais.

Jeigu ortakiai buvo 100 mm, o norima padaryti 75 mm skersmens, tai, aišku, kad kažkiek nukentės. Tačiau niekas netrukdo pasikloti du 75 mm vamzdžius, vietoj vieno 100 mm ir prisijungti prie difuzoriaus skirstymo dėžės du ortakius po 75 mm.
O jeigu kas bus per daug, visada galima prisukti difuzorių arba įdėti droseliuojančias tarpines/diafragmas.
O jeigu vieno 75 mm ortakio bus per mažai, tai paskui nebepadidinsi.

Tam jis ir yra kombinuotas. Paprastai šildoma nuo kieto kuro katilo, o elektra šildoma tik vasarą, kad nereikėtų kurti katilo vien tik dėl karšto vandens.
Visi taip naudoja dėl to, kad šiluma iš kieto kuro yra kokius 2,5-3 kartus pigesnė, nei su elektra.
O jeigu Jūs norite šildyti karštą vandenį vienu metu ir nuo kieto kuro ir nuo elektrinio šildymo elemento (el. teno), tai taip pat galima.
Reikia ties elektros šildymo elemento termostato nustatyti bent kiek žemesnę temperatūrą - gal apie 50-55 C. Kai kieto kuro katilas bus užkurtas ir jo vandens temperatūra bus aukštesnė, kaip aukščiau nurodyta nustatyta, tada ir karštas vanduo boileryje įšils aukščiau ir elektrinis elementas nebešildys vandens, nes jo nustatymo temperatūra bus žemesnė. Kai kieto kuro katilas nebesikūrens, o karštas vanduo boileryje atvės žemiau nustatytos temperatūros, tada automatiškai įsijungs elektrinis šildymo elementas, kad palaikytų nustatytą temperatūrą.

Pigiausias sprendimas - nerūdijančio plieno kaminas, izoliuotas, per sieną į lauką arba per stogą.
Tokiu atveju, vėdinimo kanalą reikės daryti atskirai/papildomai.
Galima daryti kapitaliai ir statyti kaminą iš blokelių su vidiniu keraminiu kanalu.
Yra blokeliai, kurių šone gali būti vienas ar keli papildomi kanalai vėdinimui.
paprasčiausiai reikia pasilyginti kainas ir žiūrėti, ką galima sau leisti.

Pačiam katilui nėra skirtumo, ar kaminas bus horizontalus, ar vertikalus.
Skirtumas kainoje ir savininko požiūryje.
Vertikaliam kaminui reikia daryti anga stoge (užsandarinimas). Brangiau.
Bet privalumas - degimo produktai sklaidysis viršuje ir nepateks ant sienų ir langų, netrukdys aplinkinei veiklai.
Horizontalus kaminas - pats pigiausias variantas. Jeigu degimo produktai bus išmetami į tą pusę, kur nevaikščiojama ir arti nėra langų, tai niekam ir netrukdys.
Aišku, minimalūs atstumai tarp horizontalaus kamino ir langų bei durų angų, yra reglamentuoti.
Tie degimo produktai iš dujinio katilo - tai yra praktiškai vandens garai, kurie greitai išsisklaido ir tolimesnei zonai, kaip 1-1,5 m nuo kamino antgalio praktiškai įtakos jau niekam nebedaro.

Gali būti kelios priežastys.
Pirmiausia klausimas - ar naktimis žeminama vandens temperatūra?
Ar yra prie radiatorių termostatiniai ventiliai?
Pirmoji - keičiantis vandens temperatūrai, pailgėja ir susitraukia vamzdžiai, prie kurių standžiai prijungtas radiatorius. Radiatorius kabo ant laikiklių. Tai gali būti stumdomas radiatorisu ant laikiklių, dėl ko ir atsiranda kalimas.
Antroji - labai priklauso vandens srauto tekėjimo kryptis per termostatinį ventilį. Srautas griežtai turi būti tik į termostato vožtuvo uždarymo antgalį. jeigu vandens srautas yra priešingas - tada srautas staiga pritraukia vožtuvo uždarymo antgalį ir gaunasi kalimas.
Lygiai tas pats galioja, jeigu yra reguliuojami kolektoriai. Termostatinis ventilis kolektoriuje turi būti tik ant grįžtamojo srauto, bet ne ant tiekiamojo.
Kiekviena sistema yra individuali. Gali būti ir daugiau kalimo priežasčių. reikia žiūrėti. Yra daug sąlygų.