UAB Gilius ir Ko ekspertų komentarai

Norint įgyvendinti Jūsų norą turėti šiltą būstą ir mažai išlaidų šilumai, teks išleisti nemažai pinigų.
Kadangi išlaidas už šilumą lemia ne katilo galia, o namo šilumos nuostoliai, tai pirmas ir svarbiausias darbas būtų gerai apsišiltinti namą. Pigesnis ir efektyvesnis būdas - klijuojamas polistirolis su tinko sluoksniu (reikėtų, kad polistirolio sluoksnis būtų ne mažesnis kaip 20 cm). Kad ir kokį pasirinksite apšiltinimo būdą (su vėdinamu ar su nevėdinamu fasadu) vis tiek teks pagalvoti apie rekuperacinės vėdinimo sistemos įrengimą. Priešingu atveju teks visą laiką gyventi pravertais langais. jeigu to nebus, tai teks susidurti su grybeliais ir pelėsiu.
Taip pat neatidėliotinas darbas pasikeisti langus į kaip įmanoma efektyvesnius su trijų stiklų paketais su dviem selektyviniais sluoksniais.
Atlikus tuos darbus, Jūs nušausite tris zuikius.
Tai yra sumažės namo šilumos nuostoliai, tuo pačiu ir dujų sąnaudos net nekeičiant katilo. Namas taps šiltas, ilgiau laikysis šiluma - rudenį bus galima pradėti vėliau šildyti, o pavasarį baigti šildymą anksčiau. Pradėsite pajusti, kad saulė per langus nemažai prišildo patalpas. Taip pat pasijus, kad neblogai šildo įjungtas televizorius, o virtuvėje ruošiant maistą bus tikrai šilta. Aišku, idealu būtų įsirengti prie radiatorių termostatinius ventilius, kad atskiros patalpos neperkaistų. Tai dar labiau prisidės prie šilumos taupymo.
Dėl namo apšiltinimo ir šilumos nuostolių sumažėjimo, nepakeitus radiatorių, ženkliai sumažės šildymo sistemos vandens temperatūra. Per šalčius ji galėtų neviršyti 40-50 laipsnių (priklausomai nuo apšiltinimo ir buvusios šildymo sistemos temperatūros).
O tada atsiveria įvairios galimybės panaudoti šilumos siurblį. Jo atveju svarbu kuo mažesnė šildymo sistemos temperatūra. tada šilumos siurblys dirba kaip įmanoma efektyviausiai ir sunaudoja mažiausiai energijos. Tačiau šilumos siurblys kainuotų santykinai daug. Kitas variantas - jeigu dabar esantis dujinis katilas yra tradicinis, nekondensacinis, tai reikėtų jį pasikeisti į kondensacinį katilą. Tai padėtų sutaupyti dar apie 15 procentų išlaidų už kurą.
Tokiu būdu, atlikus normalų namo apšiltinimą, toliau pagal turimas lėšas jau galima svarstyti sekančius aukščiau paminėtus tolesnius taupymo būdus.

Teoriniu šilumos taupymo požiūriu name visai neturėtų būti jokių perteklinių angų į lauką, išskyrus rekuperacinės vėdinimo sistemos.
Bet, deja, realiame gyvenime tų angų vis tik prireikia.
Vonios patalpa paprastai jungiama prie rekuperacinės vėdinimo sistemos ir padeda pašalinti perteklinę drėgmę.
Virtuvėje viryklės gartraukį kaip tik nerekomenduojama jungti į rekuperacinę vėdinimo sistemą, nes ten šalinama daug riebalų. Kad ir kokie geri būtų gartraukio riebalų filtrai, jie vis tiek negali 100 proc. sulaikyti riebalų. Taigi, jeigu gartraukis būtų jungiamas į rekuperacinio vėdinimo sistemą, ji būtinai bus užteršiama riebalais su įvairiomis nemaloniomis pasekmėmis (o po kurio trumpo laiko dar ir gana brangiomis).
Dar vienas momentas, kad gartraukio ištraukiamas oro srautas būna gana didelis 200-600 m3/h. Palyginus normalaus dydžio name vėdinimo sistemos oro srautas paprastai neviršija 200 m3/h. Taigi, įvedus gartraukį į rekuperacinio vėdinimo sistemą, pastaroji dar būtų ir išbalansuojama ir klausimas ar galėtų užtikrinti norimą gana didelį oro srautą.
Taigi, gartraukį galima atskirai išvesti į lauką. Jo veikimo atveju vis tiek būtų išbalansuojama vėdinimo sistema. o kur dar šalčio atžvilgiu vos ne atvira anga į lauką.
Atkreipiu dėmesį, kad gartraukio išvedimas į lauką niekaip neįtakoja namo sandarumo matavimo ir A+ klasės gavimo. Todėl, kad matavimo metu visos tokios angos užsandarinamos. Pastato sandarumo matavimo tikslas yra patikrinti pačių konstrukcijų sandarumą, nevertinant angų į lauką įtakos.
Taupiuose namuose naudojamas sprendimas uždaro ciklo gartraukiai, kurie šalina orą ne į lauką, o pučia į pastato vidų. Tas traukiamas oras yra tik filtruojamas. Tokiu būdu neišbalansuojama vėdinimo sistema ir išvengiama šalčio tiltų iš lauko.
Yra tik dar vienas vėdinimo sistemos apribojimas, kad negalima jungti katilinės patalpos oro į bendrą namo vėdinimo sistemą. Katilinė turi turėti savo atskirą, nepriklausomą vėdinimą (jeigu reikia, pvz, dujinės katilinės atveju). Aišku, tai nedraudžia katilinėje pakabinti pačio rekuperatoriaus. svarbu, kad nebūtų imamas oras iš katilinės.

Pasitikslinu, ar teisingai suprantu beortakinę sistemą?
Tikriausiai tai yra į sieną montuojami mini rekuperatoriukai su ventiliatoriuku?
Paprastai tokie montuojami poromis į priešingas buto (ar namo) sienas ir veikia kartu, bet priešingomis kryptimis. T. y. vienas pučia orą į patalpas, o kitas tuo pačiu metu traukia orą iš patalpų laukan. Maždaug po 30-60 sek. jų pūtimo kryptis apsikeičia.
Nors tokių rekuperatoriukų naudingumo koeficientą deklaruoja gana aukštą, bet esant žemoms lauko temperatūroms jų išorinės grotelės turėtų apšalti (netgi iki visiško užšalimo). Tai esant oro temperatūroms žemiau nulio, jų naudingumas turėtų ženkliai kristi. Kyla dar visa eilė kitų klausimų.
Pavyzdžiui, kaip jie dirba esant stiprokam vėjui į groteles? Kiek triukšmo praleidžia iš išorės vidun (nepamirškim, kad tai yra anga sienoje į lauką)? Kokiu atstumu yra užtikrinamas pakankamas oro apsikeitimas (ar tik netoli pačių rekuperatorių, o pastato centrinėje dalyje ar pakankamai pasikeičia oras)? ir pan.
Šiaip, tai jų viduje esantis inercinis elementas, kuris sugeria šilumą ir ją atiduoda yra gana mažas, todėl jo efektyvumas esant didesniam temperatūrų skirtumui turėtų mažėti.
Taigi, atskiri didesni rekuperatorių įrenginiai, skirti ortakių prijungimui bet kokiu atveju yra efektyvesni.

Šildomų grindų temperatūra labai priklauso nuo įvairiausios daugybės veiksnių.
Pirmiausia - kokios energetinės klasės namas. Nuo to priklauso jo bendri šilumos nuostoliai, kuriuos turės padengti grindinis šildymas. Kiekvienai patalpai tie nuostoliai yra skirtingi ir nėra tiesiogiai susiję su grindų šildomu plotu.
Lygiai taip pat turime žinoti, kokią oro temperatūrą patalpose norėsite palaikyti, ar tai bus +20, ar +22 laipsniai. Kokia temperatūra vonios patalpoje - gal +24 laipsniai?
Nuo to priklauso grindų paviršiaus temperatūra. Ji paprastai turi būti 2-9 laipsniais aukštesnė už oro temperatūrą.
Grindų paviršiaus temperatūra keičiasi, priklausomai nuo lauko oro temperatūros. Kuo lauke šalčiau, tuo grindų paviršius turi būti šiltesnis.
Maksimali leistina pagal normas grindų paviršiaus temperatūra gyvenamosiose patalpose negali viršyti + 29 laipsnių, o vonių ir pan. + 33 laipsnių.
Kiekvienoje patalpoje, priklausomai nuo grindų ploto išskiriamo šilumos galingumo ir patalpos šilumos nuostolių santykio (kuris kiekvienai patalpai yra skirtingas), grindų paviršiaus temperatūra taip pat turėtų būti skirtinga, jeigu mes norime pasiekti vienodą ir tą pačią oro temperatūrą.
Dabar pažiūrėkime, kaip pasiekiama grindų paviršiaus temperatūra.
Grindų danga yra paklota ant 6-7 cm storio betono sluoksnio, kuriame išvedžioti šildomo vandens vamzdeliai. Savaime suprantama, kad vandens temperatūra vamzdeliuose turės būti didesnė, nei grindų paviršiaus temperatūra. Šiaip skaičiuojama, kad idealiu atveju maksimali tiekiamo vandens temperatūra neturėtų viršyti + 35 laipsnių. Tačiau, priklausomai nuo aukščiau išvardintų sąlygų jos gali neužtekti. Taigi, maksimali leistina vandens temperatūra grindiniame šildyme negali viršyti + 50 - + 55 laipsnių. Ši vandens temperatūra taip pat priklauso nuo atstumo tarp vamzdelių.
Nuo šio atstumo priklauso šildomų grindų paviršiaus temperatūra ir galingumas. Kadangi tiekiame vienodą vandens temperatūrą į visus žiedus visoms patalpoms ir norime, kad oro temperatūra būtų maždaug vienoda, tai, įvertinant, kad kiekvienai patalpai yra vis kitoks šildymo galios ir šilumos nuostolių santykis, tai atstumas tarp vamzdelių kiekvienoje patalpoje dažniausiai turi būti skirtingas. Ir yra klaida, kai vamzdeliai išvedžiojami visose patalpose vienodais atstumais. Tada turite tiekti aukščiausią vandens temperatūrą pagal šalčiausią patalpą, o kitoms patalpoms su termostatais pridarinėti šilumnešio srautą, kad grindys būtų vėsesnės. Tokiu būdu praleidžiate progą sutaupyti. Ypač tai svarbu ir jaučiama patalpose, kuriose norisi aukštesnės oro temperatūros (voniose ir pan.). ten vamzdelių tankis turi būti pats didžiausias. Paprastai tankiausiai vamzdeliai klojami kas 10 cm, o rečiausiai - kas 30 cm. Dažniausias atstumas tarp vamzdelių būna 20 cm, tačiau tai nėra taisyklė.
Kuo rečiau pakloti vamzdeliai, tuo turėtų būti aukštesnė vandens temperatūra. Ir kuo tankiau pakloti vamzdeliai, tuo užtektų žemesnės vandens temperatūros.
Taigi, kai žinosite visas aukščiau išvardintas sąlygas, tai galėsite žinoti ir kokia turi būti Jūsų šildomų grindų temperatūra.

Tinka. Taip, kaip ir D 16, 17 ar 18 mm skersmens vamzdžiai.
Vamzdžio skersmens pasirinkimas labiausiai priklauso nuo kiekvieno žiedo maksimalaus praktikoje leistino ilgio. Juk, kuo ilgesnis žiedas, t. y. kuo daugiau metrų vamzdžio tame žiede paklojama, tuo didesnis pasipriešinimas reikalingam vandens srautui pratekėti.
nepaisant, atrodo, nedidelių skersmens skirtumų, bet, pavyzdžiui, to paties ilgio D 16 mm vamzdžio pasipriešinimas, palyginus su D 18 mm vamzdžiu, yra apie 2 kartus didesnis (tam pačiam vandens srautui).
Taigi, turint galvoje buityje plačiausiai paplitusių ir labiausiai priimtinų cirkuliacinių siurblių modelių parametrus, yra priimta, kad maksimaliai leistinas vieno žiedo ilgis neturėtų būti viršijamas D 16 mm - 60-80 m, D 18 mm - 100-110 m.
Atitinkamai, įvertinus D 20 mm vamzdžio mažesnį pasipriešinimą tam pačiam vandens srautui, galima būtų maksimaliai išvynioti iki maždaug 140-150 m ilgio šildymo žiedą.
Įvairūs vamzdžių gamintojai (iš įvairių šalių) gali nurodyti ir kitokius maksimalius žiedų ilgius, bet reikia turėti galvoje, kad galimi įvairūs niuansai (bendras sistemos dydis, šalies tradicijos ir kt.).
Kitas klausimas, kai vamzdžiams tiesti ir tvirtinti naudojamos specialios izoliacinės plokštės su iškyšomis vamzdžiams įsprausti. Jos dažniausiai pritaikytos D 16 - D 18 mm vamzdžiams. Tokiu atveju būtų sunku įsprausti D 20 mm vamzdį arba neįmanoma.
Kitokiems vamzdžių montavimo ir tvirtinimo metodams skersmuo neturi įtakos.

Be detalių skaičiavimų, galima tik labai apytikriai numanyti, kad minėto namo šilumos nuostoliai, esant skaičiuojamąjai lauko temperatūrai (-22 ar -23 laipsniai), galėtų sudaryti apie 55 W/m2 (nuo 50 iki 60 W/m2).
Tokiu atveju reikėtų apie 6,6 kW galios vien tik šildymui. Dar pridėkime mažiausiai 1 kW galios karšto vandens ruošimui ir turėsime apie 7,6 kW galios poreikį.
Reikia žinoti, kad oras-vanduo šilumos siurblių galia krentant lauko oro temperatūrai mažėja, o deklaruojama, kai lauke yra +7 laipsniai šilumos, tai ta deklaruota galia, esant -22 laipsniams šalčio gali siekti tik apie pusę deklaruotos galios.
Tokiu atveju neapsimoka rinktis labai galingo šilumos siurblio, kuris padengtų galios poreikį, esant lauke -22 laipsniams. Įvertinant, kad tokios žemos temperatūros paprastai būna vidutiniškai tik apie 5 paras, o žemiau -7 temperatūros būna apie 2-3 savaites, tai galima būtų rinktis deklaruojamą siurblio galią prie +7 laipsnių apie 8,0 kW.
Tokios siurblio galios užtektų iki -7 laipsnių lauko temperatūros, o likusį neilgą šaltesnį laikotarpį būtų naudojami papildomi elektriniai šildymo elementai, kurie dažniausiai jau būna įmontuoti į šilumos siurblį. Aišku, visada reikia turėti alternatyvinį šilumos šaltinį (židinį, krosnelę ar kieto kuro katilą).
Įvertinus, kad šildymo sezonas sudaro apie 220 dienų, kurių vidutinė temperatūra (žiemos arba šildymo sezono) svyruoja apie 0 laipsnių, galime apskaičiuoti, kiek reikėtų sunaudoti elektros šilumos siurbliui.
Prie tokios vidutinės oro temperatūros reikėtų vidutiniškai apie 0,48 maksimalios galios (kai lauke -22 laipsniai). Tai reiškia, kad vidutiniškai per šildymo sezoną reikėtų apie 7,6 kW x 0,48 = 3,65 kW. Sunkiausias momentas, kai reikia įsivertinti šilumos siurblio sezoninį transformacijos koeficientą. Realybėje jis būna apie 2,8-3,0. Tai mums parodys, kiek kartų mažiau mums reikia sunaudoti elektros.
Taigi, 3,65 kW / 3,0 x 220 dienų x 24 valandų/parą = 6424 kWh. Įvertinus elektros kainą pagal įvairiausius vartojimo planus, vidutiniškai ji gali būti apie 11,5 -12,0 ct/kWh. Taigi, šilumos siurblys per šildymo sezoną sunaudos elektros už 6424 kWh x 0,12 Eur/kWh = 770 Eur. Dar įvertinkime papildomas elektros sąnaudas, tiesiogiai šildant elektriniais šildymo elementais - apie 1000 kWh, tai sudarys apie dar apie 110 Eur. Taigi iš viso per šildymo sezoną reikės apie 880 Eur.
Padalinus iš 6 mėn. trukmės šildymo sezono, gausime vidutiniškai apie 146,7 Eur/mėn.
Rudens ir pavasario mėnesiais ta suma bus mažesnė, o šalčiausiais žiemos mėnesiai bus didesnė už vidutinę.
Reikia atkreipti dėmesį, kad čia yra tik preliminarūs vidutiniai skaičiavimai, nežinant tikslių namo parametrų ir gyvenimo subtilybių (taupant - ne visas patalpas šildant ir pan.). Todėl realūs skaičiai gali būti ir mažesni.
Šilumos siurbliai turėtų tarnauti panašiai kaip ir buitinis šaldytuvas, t. y. vidutiniškai apie 15 metų. Nors yra šaldytuvų, kurie neužmušamai veikia ir > 30 metų.

Negalima išvesti į lauką kondesato. Šitaip paišoma tik Anglijoje ir kt. šalyse, kur žiemą temperatūra nenukrenta žemiau 0 laipsnių.
Esmė, kad pagal normatyvus, o ir šiaip pagal sveiką protą, negalima leisti kondensatui užšalti. Užsikimšus kondesato nubėgimui (dėl užšalimo), kondensatas nebeišbėgs iš katilo degimo kameros ir užsems ją. Tada jau nebegalės veikti degiklis. Priklausomai nuo užsėmimo laipsnio, gali būti sugadintas pats degiklis. Dar prieš avariškai užgęstant degikliui, galimas sprogimas. Reikia turėti galvoje, kad katilas vis tik yra šiek tiek padidinto pavojingumo dujinis prietaisas.

Tai visa esmė ir yra ta, kad grindinio šildymo vamzdeliai turėjo būti išvedžioti tame 7 cm storio betone su tinkleliu.
Aišku, tą galima padaryti ir virš jų. Tik dabar jau nebus taip gerai, kaip galėjo būti.
Šiais laikais 10 cm storio šilumos izoliacijos grindyse kaip ir mažoka. Reikėtų bent 15 cm (dar geriau 20 cm). Bet, iš bėdos užtektų ir 10 cm. Šiek tiek bus didesni šilumos nuostoliai.
Viską lemia likęs švarus patalpų aukštis (po grindų įrengimo). Jeigu jis yra gana didelis ir yra aukščio atsargos, tada reikėtų dar padėti papildomą bent 5 cm polistirolio sluoksnį.
Jeigu aukštis neleidžia, tada papildomo polistirolio galima ir nedėti.
Betono sluoksnio storis virš vamzdelių.
Dėl konstruktyvinių sumetimų reikalaujamas mažiausias betono sluoksnio storis virš vamzdelių negali būti mažesnis kaip 4 cm. Įvertinus vamzdelio storį apie 16 ar 18 mm ir dar kelis mm nuo pačio pagrindo, tai bendras betono sluoksnio storis negali būti mažesnis kaip 6 cm. Metalinis tinklelis nėra būtinas. Paprastai, įvertinus paklaidas ir atsargą, betono sluoksnio storis būna apie 6,5 -7,0 cm. Reikia nepamiršti prieš vamzdelių montavimą ir betonavimą palei visas sienas ir ties visomis durų angomis įrengti kompensacines (deformacines) siūles, paklojant specialią kompensacinę juostą.

Normaliai uždaryta pavara (NC) - tai tokia pavara, kuri nenaudodama elektros srovės, yra uždarytoje padėtyje. T. y. ji yra užspaudusi ventilį ir per jį vanduo neprateka.
Normaliai atvira pavara (NO) - tai tokia pavara, kuri nenaudodama elektros srovės, yra atidarytoje padėtyje. T. y. ventilis atidarytas ir per jį teka visas srautas.
Europos Sąjungoje energijos taupymo sumetimais yra priimta, kad pavaros būtų normaliai uždaros (NC), kad dingus elektrai, žiedai būtų uždaryti ir vanduo netekėtų.
Aišku, turime įvertinti, kad dingus elektrai taip pat neveiks ir dujinis katilas ar šilumos siurblys bei dauguma šiuolaikinių kieto kuro ar granulinių katilų. Taigi, bet kokiu atveju šilumos nebus.
Klausimas tik per kiek laiko užšals šildymo sistema ar atskiros jos dalys (prie langų, lauko durų ir pan.).
Jeigu pavaros bus normaliai atviros (NO), tai jos leis cirkuliuoti vandeniu, bet to vandens nevarys cirkuliacinis siurbliukas, taip pat neveiks ir šilumos šaltiniai. Taigi, užšalimo pavojus išlieka.
Išimtis yra tik senesnio tipo sistemose su storesniais vamzdžiais ir/arba kelių aukštų pastatuose, kur galimas natūralus vandens judėjimas dėl gravitacijos (dėl skirtingų tankių skirtingos temperatūros vandens). Taip pat galėtų veiktų seno tipo kieto kuro katilais, kurių veikimui nereikia elektros. Aišku, čia irgi yra nevienareikšmiška, jeigu sistema nėra suprojektuota veikti gravitaciniu režimu, tai tas vanduo dėl gravitacijos irgi neužtekės visur, o tik į kai kurias vietas. Taigi, irgi išlieka atskirų sistemos vietų užšalimo pavojus.
Apibendrinus, vienareikšmiško atsakymo nėra, būtent kokio tipo pavaras rinktis.

Manau, tikrai verta grindiniam šildymui montuoti reguliuojamus kolektorius su debitomačiais.
Reikia atskirti dvi sąvokas - hidraulinis balansavimas ir reguliavimas (valdymas).
Įprastai pirmiausia turi būti atliktas hidraulinis balansavimas tarp šildymo žiedų, kad į kiekvieną žiedą užtekėtų reikiamas (projektinis) vandens srautas. Tai atliekama, kada termostatiniai ventiliais (su termoelektrinėmis pavaromis) yra pilnai atidaryti ir neturi įtakos vandens srautams.
Po to, nustačius reikiamus srautus į kiekvieną žiedą, leidžiama veikti termostatams su elektroterminėmis pavaromis.
Hidrauliniams subalansavimui labai padeda srauto matuokliai, pagal kuriuos iš karto matosi srauto dydis. Todėl balansavimą galima atlikti greitai ir paprastai, nenaudojant jokių specialių brangių balansavimo prietaisų. Jiems prisijungti reikalingos specialios jungtys, kurių įprastai kolektorių reguliavimo armatūroje nebūna. Neturint srauto matuoklių, balansavimą galima atlikti apytiksliai, pagal grįžtančio vandens temperatūros suvienodinimą. Bet tai labai ilgas ir daug kantrybės reikalaujantis procesas, nes kiekvieną kartą reikia laukti, kol procesas nusistovės.
Esant teisingiems srautams, jau galima tolimesnį procesą perleisti termostatams ir elektroterminėms pavaroms. Jie uždaro arba atidaro srautus, priklausomai nuo patalpos temperatūros. Jie tik iš dalies gali išspręsti balansavimo problemą.
Pavyzdžiui, turime mažą (trumpą) šildymo žiedą. natūralu, kad jo hidraulinis pasipriešinimas bus mažas ir srautas bus didelis. Ta nedidelė patalpa ir sušils pirmoji, O į kitus didesnius žiedus vanduo neužtekės visai arba užtekės labai mažai. Tik sušilus tai patalpai, jos termostatas uždarys tą trumpąjį žiedą ir tik tada vanduo pradės tekėti į kitus didesnius žiedus. Klausimas - o kaip bus tada, jeigu ta mažoji patalpa neprišils iki tiek, kad jos termostatas uždarytų jos žiedą? Tada vanduo į didesnius žiedus neužtekės visą laiką ir tos patalpos nešils arba šils blogai. Taigi, spręsti balansavimo problemas su reguliavimu termostatais tikrai nėra pati geriausia išeitis.
Geriausia išeitis yra srauto matuokliai, tada bet kada galima greitai patikrinti, koks srauto dydis yra kiekviename žiede.

Reikia ir būtina katilo profilaktikas kasmet.
Pirma, taip reikalauja normatyviniai dokumentai.
Antra, šitaip išvengiama mažesnių ar didesnių nelaimių. Brangiausias klausimas - žmogaus gyvybė.
Mūsų supratimu dujinio katilo profilaktika apima ne tik patį dujinį katilą, jo sudedamąsias dalis, degimo produktų šalinimo traktą, dujų prijungimą, bet ir šildymo sistemą.
T. y. viską, kas gali daryti įtaką dujinio katilo saugumui.
Tų priežasčių yra (gali būti) labai daug. Pvz.: reikia patikrinti (išvalyti) šildymo sistemos filtrus. Dėl jų užsiteršimo gali sumažėti vandens srautas per katilą, dėl ko gali perkaisti atskiros šilumokaičio dalys, dėl ko gali atsirasti įvairių trūkimų ir nesandarumų. Degiklio liepanai išsiveržus iš degimo kameros į katilo vidų, pasekmės gali būti labai skaudžios.
Taip pat įtaką gali turėti degimo trakto įvairūs nesandarumai dėl tarpinių susidėvėjimo ir pan. Manau, nereikia ir aiškinti kas gali atsitikti, jeigu dujotiekis iki katilo degiklio tampa nesandarus.
Taigi, gali nutikti labai daug smulkmenų, kurios gali atvesti iki labai liūdnų padarinių.
Visas tas smulkmenas sužiūri serviso darbuotojas, atlikdamas katilo profilaktiką. Tuo labiau, kad dirbantys specialistai yra susidūrę su didele įvairove visokiausių nutikimų, turi didelę patirtį ir žino, kur pirmiausiai reikia žiūrėti ir ką tikrinti.
Sklando toks posakis, kad normos yra parašytos krauju. Pagal savo patirtį labai gerai žinau, kad tai yra teisybė.
Taigi, norint užkirsti kelią nelaimei, dujinių prietaisų, tame tarpe ypač dujinių katilų, metinė profilaktika yra būtina.

Ortakio medžiagos pasirinkimas nesudaro esminio skirtumo. Reikia žiūrėti, ką galima patogiau ir pigiau gauti, kas lengviau montuojam ir kas geriau išlaiko formą.
Minimu konkrečiu atveju, ortakis, išeinantis į lauką, vis tiek atšals. Todėl jo išorinis paviršius, esantis vonios patalpoje turi būti izoliuotas nuo kondensato susidarymo.
Norint, kad šaltas oras, neveikiant ventiliatoriui neitų į ortakį ir netekėtų į patalpą, reikia kuo arčiau ortakio galo į lauką sumontuoti atbulinį vožtuvą.
Vėdinimo kokybė. Tai tas oro sluoksnis, kuris liks iki lubų nelabai keisis. Bet, jeigu žmogaus galva to nejudančio oro sluoksnio nesieks, tai neturi reikšmės. Tik gali likti pavojus, kad iš jo nebus taip greitai pašalinama drėgmė ir lubos gali pradėti pelyti.
Čia turima galvoje, kad šviežias pritekantis oras į vonios patalpą pateks iš apačios, pro apatinį durų plyšį.
Tokiu atveju, norint išsaugoti turimą angą ir nekeisti jos vietos, gal geriau yra daryti ant vamzdžio galo iš vidinės pusės alkūnę, nukreiptą į lubas. O tada ventiliatorių įdėti į tą alkūnę iš lubų pusės. Tokiu atveju oras bus traukiamas nuo lubų, kas užtikrins puikų oro pasikeitimą.

Galima kolektorių montuoti rūsyje ir vamzdžius nuvesti į aukščiau esančio pirmo aukšto grindis. Vamzdeliai neturėtų užsiorinti, nes oras bus išstumtas vandens srauto.
Montuojant kolektorių rūsyje jo apversti negalima. Vamzdeliai turi išeiti į apačią, ir tik po to juos galima užlenkti (užsukti) į viršų.
Taip turi būti dėl reguliuojamų kolektorių įrengtos armatūros, ir elektroterminių galvų reikalaujamos darbo padėties. Be to, nešvarumai gali nusėsti ant kolektoriuose esančių ventilių kotelių ir jiems pakenkti, sutrumpindami jų tarnavimo laiką arba net juos užstrigdydami.

STR niekur nėra pasakyta, kad namams yra reikalingi rekuperatoriai. Prašome nepainioti dviejų skirtingų dalykų - vėsinimo (kitaip tariant "šaldymo") ir vėdinimo ("ventiliacijos").
Jeigu namas yra "A" energinės klasės, tai reiškia, kad jis yra gana sandarus.
O žmonėms viduje turi būti kažkaip tiekiamas šviežias oras, ne mažiau kaip 15 m3/h žmogui.
Aišku, reikiamą oro apykaitą galima išgauti paprasčiausiai atidarius langus ir vėdinant patalpas. Bet kaip tą padaryti žiemą, smarkiai šąlant arba pučiant stipriam vėjui su lietumi?
Kitas klausimas, kaip sutaupyti energijos (šilumos) norint sušildyti šaltą šviežią lauko orą? Juk kokį oro kiekį įsileisime iš lauko, tai tokį turėsime ir išmesti į lauką. Tik, kad įleidžiamas lauko oras bus šaltas, o išmetamas į lauką bus šiltas. Tokie šilumos nuostoliai gali sudaryti iki 0,3-0,5 visų pastato šildymo sąnaudų. Tai yra labai daug ir turint taupų "A" klasės namą, yra nepriimtina.
Dar viena priežastis, dėl ko reikia vėdinti namą, tai yra perteklinės drėgmės šalinimas. Tai yra labai svarbu, juk esame pakankamai prisiklausę istorijų apie sienų, kampų ir palangių pelijimą.
Taigi, išvada yra tokia, kad teoriškai gal ir galima apsieiti be rekuperatoriaus (kuris grąžina didelę dalį (iki 80 proc.)) vėdinimui reikalingos šilumos, bet praktiškai be jo apsieiti negalime.
Tokiu būdu darykite vėdinimo sistemą ir montuokite rekuperatorių.

Galima manyti, kad šilumos nuostoliai sieks apie 55-60 W/m2, kai lauko temperatūra bus -22 -23 C. Tokiu būdu bendras šildymo galios poreikis bus apie 6,6-7,2 kW.
dar reikėtų pridėti apie 1 kW galios karšto vandens ruošimui.
Taigi, reikėtų orientuotis į mažiausiai 8 kW galios šilumos siurblį.
Dėl Oras-vanduo siurblių galios.
Paprastai jų galia patiekiama, kai lauko oro temperatūra yra +7 C.
Reikalas tame, kad krentant lauko oro temperatūrai, šilumos siurblio galia mažėja.
Ir esant apie -22 C, šilumos siurblio galia gali siekti tik apie pusę to, kas nurodyta prie aukštesnių temperatūrų.
Kokios galios šilumos siurblį rinktis, turi apsispręsti naudotojas.
Esant šalčiams, trūkstamą šilumos siurblio galią kompensuoja el. šildymo elementais, įrengtais šilumos siurblyje. Aišku, kad tai gerokai padidina elektros sąnaudas.
Klausimas yra tik kokiai lauko temperatūrai esant pradės pritrūkti šilumos siurblio galios ir nuo kada turės įsijungti papildomas el. šildytuvas. Turint galvoje, kad -22 C lauke teoriškai būna tik apie 5 paras per metus, o vidutinė žiemos sezono temperatūra svyruoja apie 0 laipsnių, tai papildomo elektrinio šildytuvo darbo laikas sudarys ne tokią jau ir didelę laiko dalį.
Mano supratimu, reikėtų stengtis parinkti šilumos siurblio galią taip, kad papildomas el. šildytuvas įsijungtų tik tada, kai lauko temperatūra nukristų žemiau -7 ar -10 C.
Namo šildymo poreikis esant lauko temperatūrai apie 0 laipsnių sudaro apie pusę maksimalaus šildymo poreikio (kai lauke -22 C).
Vadinasi Jūsų atveju esant lauko temp. apie 0 laipsnių, Jūsų namo šildymo poreikis bus apie 3,6 kW, o esant -7 ar -10 bus apie 5,4 kW.
8 kW šilumos siurblio galia kai lauke bus apie 0 sudarys apie 6 kW, o esant lauke apie -7 ar -10 C, sudarys apie 5 kW.
Kadangi dabartiniai šilumos siurbliai oras-vanduo yra turi moduliuojamų apsukų kompresorius, tai jie gali savo galią keisti gana plačiose ribose. Gamintojai paprastai nurodo nominalią šilumos siurblio galią, prie kurios COP koeficientas yra geriausias. Tačiau, siurblys gali papildomai padidinti kompresoriaus apsukas ir tada bus kalbama apie maksimalią galią.
Tokiu būdu Hitachi šilumos siurblys Yutaki S Combi 3,0, esant +7 C turės 7,5 kW nominalią galią ir 11,0 kW maksimalią galią, o prie -7 C turės 5,8 kW nominalią ir 6,7 kW maksimalią galią.
Vidinis šio siurblio blokas turi 200 l talpos ner. pl. karšto vandens talpą su papildomu 2,7 kW el. šildymo elementu ir taip pat į šildymo žiedą standartiškai įmontuotą dar vieną 3 kW galios el. šildytuvą.
Taip būtų užtikrintas Jūsų namo šilumos bei k. v. poreikis.
Tokiu būdu tokios galios šilumos siurblys būtų idealus Jūsų namui.

Kadangi reikia ne tik šildyti, bet ir ruošti karštą vandenį, tai reikia žinoti daugiau informacijos. Kokiai energetinei klasei atitinka minėtas namas? Aišku, bet kokiu atveju, maksimalia galia šildymui neviršys 24 kW.
Toliau viskas priklauso nuo gyventojų skaičiaus ir vonios kambariuose esančių prietaisų skaičiaus ir dydžio. Tai reiškia, kad reikia atsakyti į klausimus - kiek žmonių vienu metu naudosis abiem vonios kambariais vienu metu ir kokio dydžio (talpos) yra pačios vonios.
Taigi, tūrinis karšto vandens šildytuvas gali būti nuo 150-160 l iki 500 l talpos.
Rekomenduočiau rinktis Radiant firmos dujinius katilus, skirtus tūrinio karšto vandens šildytuvo prijungimui 24 ar 28 kW galios, modeliai R1K-24/B arba R1K-28/B.

Kadangi iš rekuperatoriaus reikia išleisti kondensatą ir pagal galimybes reikia sumažinti šilumos nuostolius nuo korpuso ir kolektorių bei ortakių, tai pageidautina montuoti rekuperatorių patalpoje su teigiama temperatūra (> 0 C).
Aišku, galima įrengti rekuperatorių nešildomoje palėpėje, kur temperatūra gali nukristi gerokai žemiau 0 C.
Tačiau tada reikia papildomai gerokai apšiltinti patį rekuperatorių, pagrindinius ortakius, kolektorius ir, pageidautina, kondensato išleidimo vamzdelį vesti iš karto žemyn per lubas į šiltą patalpą. Būtinai reikia pasirūpinti, kad kondensatas neužšaltų. Aišku yra neišvengiama šiek tiek nuostolių. Sprendimus reikia priimti pagal konkrečią vietą.

Jeigu tik patalpų aukštis yra pakankamas pakabinamoms luboms įrengti bent 10 cm, tai galima po lubomis išvedžioti vėdinimo sistemos lanksčius vamzdžius. Tada patį vėdinimo įrenginį ir oro skirstymo kolektorius galima įrengti katilinėje. Nepainioti su pačios katilinės patalpos vėdinimu. Pačioje katilinėje negalima tik įrengti jokio ištraukimo arba tiekimo ortakio iš jos. Katilinės vėdinimas turi būti atskiras, nepriklausomas ir nesusijęs su patalpų vėdinimo sistema. Norint pateikti realesnį pasiūlymą, vis tiek reikia įsivaizduoti ortakių ilgį ir skaičių. Tai reikia plano su matmenimis ir gyventojų skaičiaus. Kaip supratau dėl pigumo nereikalingas nei CO2, nei drėgmės davikliai? Tik greičių perjungimo rankinis pultelis?

Rekuperatoriaus paskirtis yra dirbti vėdinimo sistemai. Ir grąžinti iš šilto ištraukiamo oro šilumą į įsiurbiamą šaltą lauko orą. Vėdinimo sistemoje sukasi per maži oro kiekiai, kad jų būtų pakankamai patalpų šildymui ar vėsinimui. Tam reikalingi dešimtis kartų didesni oro srautai. Atitinkamai ir vamzdynų skersmenys ir oro išleidimo vietos. Todėl rekuperatoriai negali pakankamai nei sušildyti nei atvėsinti patalpų.

Jums bute užtektų pačio mažiausio oras-vanduo modelio, t. y. apie 4-4,5 kW galios.
Yra du variantai - su vidiniu bloku be boilerio. Boilerį reikėtų prisijungti papildomai.
Kitas variantas - su vidiniu bloku kartu su boileriu.
Pirmojo varianto privalumai - galima išsisukti apie 600 Eur pigiau, nei antruoju variantu.
Antrajame variante boileris yra nerūdijančio plieno ir apie 200 l. Jūsų poreikiams gal kiek per didelis.
Pirmuoju variantu galima būtų pasirinkti boilerį apie 130-150 l talpos. Tik reikia žiūrėti, kad būtų kuo didesnio ploto šilumokaitis. Pageidautina >1,25 m2. Be to nebūtinai turi būti nerūdijančio plieno. Gali būti ir kokybiškas emaliuotas.
Šilumos siurblio oras-vanduo atveju Jums reikės įsirengti vandeninę vidaus šildymo sistemą. Geriausia - grindinio šildymo. Pigesnė galėtų būti radiatorinė. Tačiau nepagailėkite radiatorių dydžio, kad vandens temperatūra būtų kuo žemesnė, nes nuo to tiesiogiai priklauso šilumos siurblio COP ir elektros sąnaudos. Radiatorių galią orientuotis reikėtų į 400-500 W/m2, esant 75/65/20 temperatūroms. Tada vandens temperatūra neviršys 35-40 laipsnių, kai lauke bus -23 laipsniai.

Šildymo būdo (kuro rūšies) pasirinkimą nulemia investicijos kaina, ir po to galimi eksploatacinių išlaidų sutaupymai. Klausimas, ar eksploatacinių išlaidų sutaupymai per protingą laiko tarpą (5-10 metų) atpirks investicinių lėšų padidėjimą.
Paprastai būna taip, kad kuo brangesnė investicija, tuo daugiau sutaupoma eksploatacinių išlaidų.
Taigi, pigiausia investicija yra dujinis šildymas. Po to brangesnė yra šilumos siurblys oras-vanduo. Pati brangiausia investicija - geoterminis šildymas, nes gręžiniai labai iškelia kainą. 1 m gręžinio gali kainuoti apie +-30 Eur. Šilumos siurblio galia priklauso nuo namo energetinės klasės. nuo to priklauso ir gręžinių gylis.
Daugiausiai eksploatacinių išlaidų bus naudojant dujas. Mažesnės jos bus su šilumos siurbliu oras-vanduo, o pačios mažiausios - su geoterminiu šildymu.
Tačiau nereikia apsigauti, kad eksploatacinių išlaidų skirtumai bus labai dideli. Jų skirtumai yra tokie nedideli, kad praktiškai neatperka didesnės investicijų sumos.
Čia pradeda žaisti dar kiti kriterijai.
Šilumos siurblys oras-vanduo yra labai priklausomas nuo neigiamų lauko oro temperatūrų. Per didžiausius šalčius ne tik kad labai sumažėja COP, bet ir sumažėja tokio šilumos siurblio galia, kurios gali neužtekti. Todėl tokiu atveju būtinas rezervinis šilumos šaltinis. Jis gali būti į šilumos siurblį įmontuoti elektriniai šildymo elementai arba atskiras dujinis ar kieto kuro (granulinis) katilas arba tiesiog krosnelė (židinys).
Geoterminio šilumos siurblio atveju COP yra didžiausias ir jis nepriklauso nuo žemų lauko oro temperatūrų, nes žemės gilumoje temperatūra yra pastovi. Taigi, tokiu atveju nebereikia rezervinio šilumos šaltinio.
Iš Jūsų klausimo supratau, kad Jums nėra baisus dujinis šildymas, jeigu klausiate apie kombinuotą šilumos siurblį oras-vanduo ir dujinį katilą.
Iš praktinės pusės dabartiniais klimato kaitos laikais yra svarbu, kad vasarą būtų galima vėsinti patalpas. Su minėtais šilumos siurbliais vėsintis vėsinamomis grindimis nėra labai praktiška, veiksminga ir patogu. Geriausiai tai padarytų šilumos siurbliai oras-oras (kitaip tariant, taip vadinamieji kondicionieriai).
Tai, jeigu juos reikės susimontuoti bet kokiu atveju, tai gal verta įsirengti patį pigiausią investicijų požiūriu dujinį šildymą su oro kondicionieriais.
Dabartiniai oras-oras šilumos siurbliai (kondicionieriai) yra reversiniai, t. y. jie gali ir šildyti ir vėsinti.
Taigi, iki kokių -5 ar 0 laipsnių lauko temperatūros būrų galima šildytis kondicionieriais, o žemiau - dujiniu katilu. Dujinis katilas gali šildyti foniu režimu, o kondicionieriais galima pasikelti norimų patalpų temperatūrą iki norimos.
Taip būtų galima mažiausiomis tiek investicinėmis, tiek eksploatacinėmis sąnaudomis turėti komfortišką ir patikimą šildymą bei vėsinimą.

Šiuo metu ekonomiškiausiai butą šildyti galima būtų su šilumos siurbliu oras-vanduo arba su dujiniu kondensaciniu katilu. Aišku, pageidautinas grindinis šildymas arba gana dideli radiatoriai dėl kaip įmanoma žemesnės šildomo vandens temperatūros.

Kadangi paprastai šildymo sistema yra grindinė, būna ir radiatorinė, tai viskas montuojama grindyse.
Vėdinimo sistema su rekuperatoriumi paprastai vedžiojama lubomis.
Tokiu būdu, nėra skirtumo, kada montuoti vėdinimo sistemą su rekuperatoriumi.
Aišku, reikia atkreipti dėmesį į kai kuriuos niuansus.
Iš rekuperatoriaus (ypač jeigu jis su plokšteliniu šilumokaičiu) reikia nuvesti kondensatą į nuotekų vamzdį. Tai, prieš betonuojant grindis, reikia numatyti ir padaryti nuotekų vamzdžių atšaką (su sifonu). Sifonas gali būti ir sienoje.
Kitas niuansas, jeigu namas yra dviejų aukštų ir numatoma vėdinimo sistemos vamzdžius išvedžioti antro aukšto grindyse, tada, aišku svarbu montavimo eiliškumas. Tokiu atveju, vėdinimo sistemą reikėtų sumontuoti prieš šildymo sistemą.
Vienu žodžiu, kiekvienu atveju reikia žiūrėti konkrečiai.
Šiaip, geriausia, kad būtų projektas arba reikėtų pasitarti su projektuotoju.

Įvertinus šilumos izoliaciją, plėvelę, kompensacinę juostą, metalinį tinklą, pririšimus, daugiasluoksnį vamzdį, betoną, reguliuojamą kolektorių be srauto matuoklių su atšaka vonios gyvatuko prijungimui, spintelę kolektoriui, elektrotermines pavaras ant kolektoriaus ir patalpos termostatus, grindinio šildymo kaina galėtų būti apie 2978 Eur arba apie 37 Eur/m2.
Betonavimo darbai apie 3 Eur/m2, vamzdžių montavimas su tinklu ir kolektoriumi dar apie 5 Eur/m2. Neįvertintas elektriko darbas ir laidai, reikalingi elektroterminių pavarų ir patalpos termostatų sumontavimui.
Taigi viso apie 45 Eur/m2 arba apie 3600 Eur.

Klausimas, ką reiškia geresnis?
Vidinis šilumos siurblio blokas su integruotu k. v. šildytuvu turi privalumų, kad užima mažiau vietos. Be to jame jau yra visi reikalingi šildytuvo sujungimai ir aprišimai: trieigis srautus nukreipiantysis vožtuvas arba siurbliai, dažniausiai išsiplėtimo indas (-ai), vamzdynai, reikalinga armatūra (uždaromieji, apsauginiai, drenažiniai vožtuvai ir pan.) ir elektriniai sujungimai. Taip pat k. v. šildytuvas ir cirkuliacinis siurblys jau iš gamyklos būna parinktas tinkamų techninių parametrų (šilumokaičio plotas), kas užtikrina tinkamą šilumos siurblio darbą. Labai dažnai tokiame šildytuve būna sumontuotas papildomas elektrinis šildymo elementas, kas palengvina ir pagreitina (gal būt šiek tiek atpigina) karšto vandens paruošimą ir terminę dezinfekciją
Gali būti, kad tai yra šiek tiek brangesnis variantas.
Vidinis blokas, skirtas ir atskirai stovinčio/pakabinamo tūrinio k. v. šildytuvo prijungimui, paprastai yra kabinamas ant sienos. Kadangi tūrinis k. v. šildytuvas dėl reikalingo didelio šilumokaičio ploto ir reikalingos k. v. atsargos paprastai yra gana didelis (>180 l), tai dažniausiai jis bus pastatomas. Taigi, po pakabinamu šilumos siurblio bloku netilps ir dėl to reikės daugiau vietos.
Reikės papildomai šildytuvą prijungti prie vidinio bloko. Tai čia sutaupyti kažin ar pavyks. Sutaupyti galima tik pasirenkant prastesnės kokybės k. v. šildytuvą (pvz. emaliuotą, vietoj nerūdijančio plieno ir pan.). Aišku, ne problema pasirinkti tūrinį k. v. šildytuvą su papildomai įmontuotu el. šildymo elementu. Jeigu pats naudotojas gali prijungti k. v. reikiamus vamzdynus, armatūrą ir elektrinius sujungimus ir turi vietos, tai tik tada verta pagalvoti apie tokį variantą.
Abu variantai (teisingai parinkus techninius parametrus) užtikrina teisingą šilumos siurblio darbą ir reikiamą karšto vandens ruošimą.
Taigi, gerumą arba varianto pasirinkimą nulemia atskiri niuansai arba veiksniai.