UAB Gilius ir Ko ekspertų komentarai

Šiaip tai papildoma šiluma išsiskiria fazinio virsmo iš dujinės fazės į skystą metu.
Tai reiškia, kad degimo proceso metu susidarę vandens garai tik virtimo į vandenį (kondensatą) metu išskiria slaptąją garavimo šilumą.
Kai šitai vyksta katilo šilumokaityje, tada jis tą šilumą pasisavina ir perduoda naudingai šildomam katilo vandeniui.
Kadangi gamtoje ir technikoje nėra šimtaprocentinio naudingumo koeficiento, tai santykinai maža dalis tų susidariusių vandens garų kartu su degimo produktais patenka į kaminą ir tik ten kondensuojasi, išskirdami tą slaptąją garavimo šilumą. Tačiau ji jau būna nunešama ir pašalinama kartu su degimo produktais. O tas susidaręs kamine kondensatas jau praktiškai naudos nebeatneša, nes jo temperatūra būna artima katilo vandens temperatūrai, o ir jo kiekis pakankamai mažas, kad būtų galima į jį nekreipti dėmesio.
Todėl, jei tai yra patogu ir nieko nekainuoja papildomų išlaidų, tai galima kamino kondensatą grąžinti į katilą, bet jeigu tam reikia kažko papildomo, tada neverta.
gerai, jeigu kaminas švarus. O jeigu nelabai, tada dar labiau neverta teršti katilo šilumokaičio degimo paviršiaus.
Todėl daugelis gamintojų paišo schemas su atskirais kondensato nuvedimais iš katilo ir iš kamino bei nesuka sau dėl to galvos.
Pažiūrėkite katilo gamintojo deklaruojamoje energetinių duomenų lentelėje, kokia procento dalis šilumos nuostolių su degimo produktais ir pan. Turėkite galvoje, kad nuostoliai su degimo produktais didžiąja dalimi apima tai, kad degimo produktai vis tiek būna šiltesni už aplinkos temperatūrą, todėl didžioji dalis nuostolių būna dėl temperatūros, o ne dėl išnešamų vandens garuose slaptosios garavimo šilumos.

Reikia pripažinti, kad ši Jūsų mintis įrengti katilinę ūkiniame pastate už 14 m nuo namo - nėra labai ekonomiškas sprendimas.
Tam reikės nutiesti šilumos trasą į namą (po žeme). Kad ir kaip gerai izoliuotumėte vamzdžius, vis tiek bus šilumos nuostoliai. Jie gali sudaryti iki 1 kW galios.
Kitas klausimas - karšto vandens ruošimas? Jeigu vandens šildytuvas bus ūkiniame pastate, katilinėje, tai į namą reikės dar dviejų papildomų vamzdžių ir reikės turėti karšto vandens cirkuliacinę liniją. Tai dar padidins šilumos nuostolius.
Dar prisidėtų kieto kuro kūrenimo niuansai. Tai vis tiek bus periodinis kūrenimas ir norėsis kaip galima rečiau įkrauti malkų įkrovą. Katilinę reikės atskirai ir papildomai šildyti, kad neužšaltų.
Jeigu karšto vandens ruošimą galvojate daryti name, tada į šilumos trasą tarp pastatų turėsite visą laiką tiekti aukštos temperatūros šilumnešį - apie 70-90 laipsnių. Nors vamzdžiai būtų tik du, šilumos nuostoliai būtų kaip keturių žemesnės temperatūros vamzdžių.
Idealiausias sprendimas - įrengti namo priestatą su atskiru įėjimu iš lauko, kuriame įrengti katilinę.

Jeigu įsirengsite dujinį kondensacinį katilą, tai, spėju, jį ir naudosite kaip pagrindinį šilumos šaltinį. Dėl patogumo ir rūpesčių nebuvimo.
Granulinis liks tik kaip rezervinis. Kaina už šilumą ar granulėmis, ar dujomis bus labai panaši. Nėra skirtumo jų panaudojimo dėl kažkokios žemos lauko temperatūros. Tas skirtumas gal būt svarbus, jei naudojamas oras-vanduo šilumos siurblys. tada galima kalbėti apie -7 C lauko temperatūrą.
Kondensacinio katilo galingumas pilnai gali būti iki 24 kW. Tie kilovatai reikalingi ne tiek šildymui, kiek karštam vandeniui paruošti.
Langas katilinėje gali būti nevarstomas dėl dujinio katilo. Jam degimui nereikalingas oras iš patalpos. Jis turi būti tiekiamas iš lauko per kaminą (koncentrinį ar kt. variantą). Va, dėl granulinio katilo oro degimui, tai klausimas. Jam kažkaip reikia įleisti oro iš lauko, nes jis naudoja degimui orą iš patalpų.

Kaip tik katilai su momentiniu pratekančio vandens šildymu yra patys ekonomiškiausi dujų suvartojimo požiūriu, ruošiant karštą vandenį.
Tai yra dėl to, kad praktiškai nėra jokių nuostolių, kai karšto vandens nereikia (jis nevartojamas).
Priešingai, katiluose su tūriniais karšto vandens šildytuvais, juose yra visą laiką palaikoma nustatyta karšto vandens temperatūra. Jeigu laikas nuo laiko papildomai nepašildysim tūriniam šildytuve esantį karštą vandenį, tai jis atvės. Tūriniai šildytuvai turi šilumos nuostolius.
Taigi, jame vanduo laikas nuo laiko yra pašildomas, kompensuojant atvėsimo nuostolius. Natūralu, kad tam reikia papildomų dujų.
Aišku, kiekvienas karšto vandens ruošimo būdas turi savų trūkumų ir privalumų, todėl sėkmingai gyvuoja abu minėti karšto vandens ruošimo būdai. Dėl karšto vandens naudojimo komforto galima susitaikyti su tūrinio vandens šildytuvo sunaudojamu didesniu dujų kiekiu.
Todėl katilai, kurie turi kuo mažesnės talpos (8 litrų, 20 litrų, vietoj 45 ar 60 litrų) tūrinį karšto vandens šildytuvą, bet dar vieną šilumokaitį karšto vandens pašildymui, sunaudoja dujų labai nedaug daugiau už katilus su momentiniu karšto vandens paruošimu.

Paprastai gamintojų reikalavimuose yra nurodyta, kad negalima montuoti dujinio katilo patalpoje, kurioje gali būti neigiama temperatūra.
Visas klausimas, ar garaže bus neigiama temperatūra?
Tai priklauso nuo to, ar garaže bus laikomas automobilis, ar ne, kaip dažnai bus atidarinėjamos lauko durys ir garažas galėtų atvėsti?
Katilo vandens užšalimo pavojus netgi priklauso nuo to, ar katilas valdomas nuo patalpos termostato, ar ne. Valdant nuo patalpos termostato gali būti, kad katilas bus išjungtas pusę dienos, ar per visą naktį. Dar priklauso, ar garažo vidinė siena su namu bus apšiltinta, turint galvoje, kad garažas būtų pašildomas nuo namo vidaus per neapšiltintą sieną.
Kitas klausimas, kad katilai turi apsaugą nuo užšalimo ir kai kurie gamintojai netgi deklaruoja, kad galima katilą eksploatuoti iki -10 laipsnių šalčio.
Teoriškai, katilas neturėtų užšalti tokiame garaže. Tačiau gyvenimiška praktika įrodo, kad vis tik gali pasitaikyti įvairiausių situacijų, kurių net numatyti negalima, tame tarpe ir įvairiausių avarinių.
Reikėtų atlikti šilumos nuostolių skaičiavimus ir nustatyti, kokia gali būti žemiausia temperatūra garaže.
Iš praktinių sumetimų, reikėtų įsirengti atskirą radiatorių netoli katilo ir šildyti garažą, kai jame temperatūra nukristų žemiau +6 ar +8 laipsnių.
Dėl šildymo nuostolių, tai jie būtų gana nedideli, nes garažas apšiltintas labai gerai.
Pagrindiniai šilumos nuostoliai būtų su įnešamu šalto automobilio masės šalčio kiekiu.

Savaime suprantama, kad teoriškai ir praktiškai turėtų skirtis.
Juk pastato šilumos nuostoliai, t. y. šildymo galios poreikis priklauso ne nuo grindų ploto, o nuo šilumos nuostolių per atitvaras (sienas, langus, duris, stogą, perdengimą grindis).
Kuo atitvarų šiluminė varža geresnė, ir kuo jų paviršiaus plotas yra mažesnis, tuo šilumos nuostoliai yra mažesni.
Kadangi butas yra tik namo (pastato) dalis, vadinasi jo atitvaros, besiliečiančios su lauko oru bus mažesnio ploto, vadinasi jo šilumos nuostoliai bus mažesni.
Praktiškai, jeigu yra namas, tai jis turės visas keturias lauko sienas, o butas turės gal tik dvi, - kitos atitvaros bus vidinės, besiliečiančios su kaimyninėmis patalpomis (vadinasi be šilumos nuostolių). Taip pat namo patalpos stovės ant žemės (grunto), kur irgi yra nuostoliai, o butas gal bus antrame aukšte ir po apačia bus šiltas kaimynas.
Lygiai taip pat ir su stogu (perdanga).
Aišku, dar labai priklauso nuo pastato langų ploto. Jeigu yra daug langų iki grindų, tai nuostoliai bus gerokai didesni.
Todėl galima kalbėti tik apie labai vidutiniškas reikšmes, remiantis į grindų plotą.
"B" energetinės klasės vienbučiame pastate vidutinė reikšmė gali būti apie 55-65 W/m2.
Jeigu namas daugiabutis, tai priklausomai nuo jo dydžio (butų skaičiaus) ir formos, vidutiniai nuostoliai gali sudaryti apie 30-55 W/m2. Butuose, esančiuose skirtingose daugiabučio namo vietose, šilumos nuostoliai gali skirtis iki 2,5 kartų. Pavyzdys - vidinis butas namo viduryje, viduriniuose aukštuose ir viršutinis kampinis butas arba kampinis butas apatiniame aukšte (pirmajame).
Norint atsakyti į klausimą apie katilo galingumą, reikia suskaičiuoti konkrečių patalpų šilumos nuostolius, kurie priklauso nuo aukščiau išvardintų priežasčių.

Jūs palietėte dvi problemas.
Pirmoji - horizontalūs k. v. šildytuvai duoda mažiau karšto vandens, nei vertikaliojo tipo.
Dar klausimas, ar lyginami vienodų techninių parametrų šildytuvai - turiu galvoje šilumokaičio šildymo paviršiaus plotą ir pan.
Tai yra susiję su karšto vandens temperatūrinio sluoksniavimosi savybėmis. Vertikaliajame vandens šildytuve tam yra palankesnės sąlygos. Čia yra svarbiausias vandens stulpo aukštis. Aišku, kad horizontaliajame šildytuve vandens stulpo aukštis yra gerokai mažesnis, nei vertikaliajame.
Vertikaliajame šildytuve yra žymiai mažesnis šalto ir karšto vandens susimaišymas. Horizontaliajame tai įvyksta žymiai greičiau. Be to, paėmus susisluoksniavusio karštesnio ir šaltesnio vandens tūrius vertikaliajame ir horizontaliajame šildytuvuose, horizontaliajame karšto vandens bus mažiau, nei vertikaliajame, šaltesnio vandens bus daugiau. Be to, horizontaliajame tie vandenys žymiai greičiau susimaišys.
Todėl iš tos pačios talpos (dydžio) horizontalaus vandens šildytuvo yra gaunama mažiau karšto vandens, nei iš tokios pačios talpos vertikaliojo.
Kitas klausimas - blogas vandens kvapas (supuvusio kiaušinio arba sieros vandenilio kvapas). Jį sukelia pūvančios bakterijos, patekusios į tirpstantį anodą. Tirpstantis anodas reikalingas sustabdyti šildytuvo sienelių koroziją. Plieninės sienelės yra pasiekiamos vandens, nes emalė nuo temperatūros ir slėgio pokyčių suskeldėja.
Geriausiai tokiais atvejais padėtų nerūdijančio plieno vandens šildytuvas be tirpstančio anodo.
Su esamu vandens šildytuvu lyg ir būtų galima išimti tirpstantį anodą, išdezinfekuoti vandens šildytuvą ir vandentiekį kalio permanganato tirpalu, po to gerai išskalaujant, bet be anodo bus prarandama šildytuvo garantija. Čia jau turi pasirinkti šeimininkas.

Klausimas, kas Jūsų supratimu yra tiekiamas kolektorius, o kuris grįžtamas?
Jūs turėjote galvoje, kad siurblys traukia iš viršutinio kolektoriaus ir spaudžia į apatinį?
Jeigu yra taip, tada - gerai. Tik tuo atveju viršutinis kolektorius yra grindų grįžtamasis, o apatinis - tiekiamo vandens kolektorius į grindis. Tada balansinis vožtuvas turėtų būti sumontuotas taip, kad vandens tekėjimo kryptis būtų į viršų, į katilą.
Tokiu atveju reikėtų susikeisti apatinį ir viršutinį kolektorius vietomis. Tas kolektorius, kuris turi rankinius reguliavimo ventilius (pilkus), turėtų būti grįžtamasis, o kitas, tas kur turi rankinius balansinius ventilius (su raudonais dangteliais/aklėmis) turėtų būti tiekiamasis. Teisinga srauto kryptis turėtų būti į reguliavimo ventilius.
Tačiau Jūsų atveju, kai nėra termostatinių galvų, tai neaktualu, nes reguliavimo ventiliai nevaikšto. Priešingu atveju, jie imtų "šaudyti", t. y. skleisti smūginį garsą.
Jūsų esama grindinio šildymo siurblio grupė yra taip vadinama "aukštatemperatūrė". Tai reiškia, kad norėdami gauti pakankamą vandens temperatūrą į grindis, Jūs turite tiekti į grupę iš katilo gerokai aukštesnę vandens temperatūrą. Nes į šildomas grindis visą laiką yra tiekiamas sumaišytas vanduo iš grįžtamo iš šildomų grindų ir iš tiekiamo iš katilo.
Kitas klausimas, kad gali būti blogas srautų pasiskirstymas tarp radiatorių į antrą aukštą ir tarp šildomų grindų į pirmą aukštą. Sprendžiant iš nuotraukos, į antro aukšto radiatorius jokio papildomo siurblio nėra. Šildomų grindų siurblio grupė turi pasiimti iš katilo mažesnį srautą, nei tiekia katilo siurbliukas. Kitaip katilo siurblio srauto neužteks radiatoriams. Gali būti, kad katilo siurblio srauto vienu metu neužteks nei radiatoriams, nei grindims. Dažnai taip ir balansuojama, pridarius grindis, pradeda šilti radiatoriai, bet neužtenka grindims. Atidarius daugiau srauto grindims, nebe užtenka radiatoriams.
Tokiu atveju reikia daryti du atskirus žiedus su savo atskirais siurbliais - radiatoriams ir šildomoms grindims.
Aišku, atitinkamai reikia perdaryti ir šildymo prijungimo schemą.

Norint pasiekti komforto ir ekonomiškumo, reikia valdyti/riboti katilo vandens temperatūrą centralizuotai ir kiekvienos patalpos vidaus oro temperatūrą.
Pirmiausia, prie katilo reikia prijungto lauko oro temperatūros daviklį, kad katilas galėtų automatiškai keisti tiekiamo vandens į šildymo sistemą temperatūrą pagal tam tikrą nustatytą šildymo kreivę. Vandens temperatūros didinimas ir mažinimas, priklausomai nuo lauko temperatūros, yra reikalingas, norint išlaikyti vienodą patalpų oro temperatūrą.
Tačiau kiekvienos patalpos vidaus oro temperatūrą veikia daug įvairiausių veiksnių, pradedant išoriniais (pučia vėjas, ar ne, šviečia saulė, ar ne), baigiant vidiniais - žmonių skaičiaus kitimas, kitų vidinių šilumos šaltinių išskiriama šiluma (elektros prietaisai, židiniai ir pan.), taip pat skirtingas kiekvienos patalpos šildymo prietaiso (šildomų grindų) ir jos šilumos nuostolių santykis.
Todėl kiekvienoje patalpoje turi būti po patalpos temperatūros termostatą, kuris turi valdyti tos patalpos šildymo žiedus iš kolektoriaus. Tam reguliuojamame kolektoriuje reikia elektroterminių pavarų.
Patalpos termostatai gali būti programuojami arba ne, laidiniai arba radiobanginiai.
Paprastai namuose, kuriuose nuolatos būna žmonės (maži vaikai ir juos prižiūrintys asmenys), nereikėtų kaitalioti temperatūros (dieninė, naktinė ir kt.). Gerai izoliuotuose namuose patalpų temperatūra krinta labai lėtai, todėl sutaupymo efekto nepasiekiama.
Kadangi patalpų termostatų reikia santykinai daug (tiek, kiek yra patalpų, išskyrus kokius nors sandėliukus, katilines, garažus ir pan.), tai idealiausias pasirinkimas - elektroniniai neprogramuojami pagal laiką termostatai su ekranėliu, rodančiu temperatūrą. Geriausia yra laidiniai termostatai, jeigu yra numatyti ir pakloti po apdaila laidai į kolektorių, nes ir taip namuose yra daug visokios elektromagnetinės spinduliuotės (wi-fi ir kt.). Jeigu laidų nėra, tada galima naudoti radiobanginius termostatus.
Priklausomai nuo šeimininkų įpročių ir kompiuterinio išprusimo, galima katilą aprūpinti Wi-fi valdikliu, kad būtų galima katilą valdyti ir matyti temperatūras bei darbo režimus per internetą iš bet kokio mobilaus įrenginio (telefono, planšetės ir pan.).
Nėra labai verta prie katilo prijungti programuojamą patalpos termostatą, nes jis valdys katilą tik pagal to vietos, kurioje yra, temperatūrą. Vadinasi, kitose patalpose temperatūra gali skirtis nuos nustatytos. Žymiai tiksliau tą funkciją atlieka kiekvienos patalpos termostatai.
Atskirais atvejais, kai katilas yra tolimoje ir nepatogioje namo vietoje (rūsyje, garaže, ūkiniame pastate ir kt.), galima prisijungti distancinį katilo valdiklį. Tada katilą galima valdyti ir matyti jo parametrus iš bet kurios patogios vietos, neinat prie pačio katilo.

Galbūt tai galėtų būti užkalkėjęs katilo šilumokaitis? Bet kokiu atveju, rekomenduoju išsikviesti katilo serviso tarnybą.

Pagal Švedijoje atliktus bandymus su dujų generaciniais katilais buvo nustatyta, kad vidutinis sezoninis naudingumo koeficientas katilui be akumuliacinės talpos buvo apie 50 procentų, o su akumuliacine talpa - apie 80 procentų.
Kurioje vietoje Jūs klystate?
Akumuliacinės talpos dydis, priklausomai nuo šildymo sistemos poreikio ir katilo galios turi būti parinktas toks, kad vienos katilo įkrovos pakaktų pilnai į krauti akumuliacinę talpą. Žinoma, įvertinant kintantį šildymo poreikį, esant šiltesnei lauko oro temperatūrai, reikėtų įkrauti nepilną katilo įkrovą.
Tokiu būdu, visiškai sudegus katilo įkrovai, nebeliks malkų ir, atitinkamai, blogo jų degimo. Taip, teisingai, kiekvieną kartą katilą reikės užkurti iš naujo. Bet tai nėra didelė problema. katilas turės būti kuriamas šiek tiek anksčiau, nei bus visiškai atvėsinta akumuliacinė talpa, todėl katilas šaltoje starto būsenoje dirbs gana trumpai. Atkreipkite dėmesį į švedų patirtį.

Būtent viskas (daug kas) ir priklauso nuo to, ar ten bus gyvenama nuolatos.
Jeigu ne nuolatos, tai nėra jokių reikalavimų namo energetinei klasei, t. y. jo atitvarų apšiltinimui ir šildymo būdui.
Jeigu žadate, kad tai bus nuolatinio gyvenimo namas, tai jau jam reikės, kad atitiktų kažkokią energetinę klasę (A ar A+, priklausomai nuo statybos leidimo datos, metų).
Dėl patogumo ir pigumo, be to, turint galvoje, kad gal būt namas bus naudojamas ne nuolat, tai optimaliausias šildymo būdas būtų su oras-oras šilumos siurbliu.
Turbūt viduje bus kelios patalpos su pertvaromis, tai reikės multi split sistemos. tai reiškia, kad prie vieno išorės (lauko) bloko bus prijungiami keli vidaus blokai. Vonios patalpą galima šildyti ir elektra. Reikia pasirūpinti, kad lauko bloko žemiausia darbo temperatūra šildymo režimu būtų iki -25 ar net iki -28 (-30) laipsnių. Tas pats šilumos siurblys vasaros metu galėtų ir vėsinti.

Nė viename iš galiojančių STR nėra nurodymo, kad mechaninė vėdinimo sistema yra privaloma A, A+, A++ energetinio efektyvumo klasės pastatams.
Yra kalbama tik su išlygomis: "Jei pastate (jo dalyje) įrengta mechaninio vėdinimo su rekuperacija sistema, ..."
Vadinasi, tokia sistema nėra privaloma. Teoriškai.
Kitas klausimas, kad norėdami gauti pastato tam tikrą A ir didesnę klasę, Jūs turite užtikrinti tam tikrus atitvarų šiluminės varžos dydžius ir tam tikrą pastato sandarumą.
Su natūralia vėdinimo sistema tą galima užtikrinti tik šiltuoju metų laiku. Šaltuoju metų laiku aš nežinau, kaip užtikrinti prieštaraujančius energijos taupymo ir vėdinimo reikalavimus be vėdinimo sistemos su rekuperacija.
Taigi, teoriškai lyg ir nereikalaujama, bet praktiškai be to apsieiti yra labai sunku arba net neįmanoma.
Galiojantis STR 2.01.02:2016 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“. Pažiūrėkite jo VI skyriaus 14 ir 15-ą punktus bei 1 lentelę "Reikalavimai E, D, C, B, A, A+ ir A++ energinio naudingumo klasės pastatams (jų dalims).

Teoriškai šildymas šilumos siurbliu eksploatacijoje yra pigesnis už šildymą dujomis.
Tačiau tai galioja tam tikromis sąlygomis. Tiekiamo į šildymo sistemą vandens temperatūra neturėtų viršyti 35 laipsnių. O tai gali būti tik tokiu atveju, kai yra grindų šildymas.
Jūsų gi konkrečiu atveju 2/3 yra šildymas radiatoriais. Tai reiškia aukštesnę šildymo vandens temperatūrą. Nors ir po renovacijos, abejoju ar maksimali šildymo sistemos temperatūra bus žemesnė kaip 50 laipsnių.
Tokiu atveju šilumos siurblio transformacijos koeficientas (COP) bus žemesnis, vadinasi bus daugiau naudojama elektros ir šiluma kainuos brangiau.
Geriausiu atveju eksploatacinės išlaidos galėtų susilyginti. Tačiau, norint pasakyti tiksliau, reikėtų žinoti gerokai daugiau informacijos apie Jūsų namo konstruktyvą, šildymo sistemą ir numatomą šiltinimą (renovaciją).
Šilumos siurblys oras-vanduo turi vieną trūkumą, kad, esant žemai lauko oro temperatūrai, jo šildymo galia mažėja, taip pat gali mažėti ir aukščiausia tiekiamo vandens temperatūra. Dujinio katilo atveju, jo tiekiamo į šildymo sistemą vandens temperatūra nepriklauso, ji be problemų gali būti gana aukšta (esant poreikiui iki 80-90 laipsnių). Aukštesnė vandens temperatūra leidžia žymiai lengviau išspręst vonios radiatorių (gyvatukų) šildymo klausimus. Su šilumos siurbliais tai tampa tam tikru kompromisu arba net problema.

Šiaip, pakankamas galios rezervas būtų ir su 16 kW katilu.
Jūs turbūt orientuojatės ir yra svarbu malkų įkrovos dydis, kad reikėtų kuo rečiau krauti katilo įkrovą.
Rekomenduoju verčiau ieškoti 16 kW lietuviško katilo su kuo didesniu įkrovos tūriu.
Dėl įvairių eksploatacinių niuansų nerekomenduočiau "žvakės" tipo katilo. geriau rinktis tradicinės konstrukcijos katilą. Priklausomai nuo turimų lėšų kiekio, geriausia būtų dujų generacinis malkinis katilas.
Didesnė katilo galia (žinoma sveiko proto ribose - jūsų atveju iki 20-23 kW) katilo ilgaamžiškumo nemažina. Žinoma, katilas turi būti prijungtas prie sistemos teisingai, t. y. turi būti maišymo vožtuvas (geriau ketureigis) ir įrengtas katilo grįžtančio vandens temperatūros pakėlimo įrenginys (nebūtinai Laddomat tipo, yra ir kitų, pigesnių variantų - tik pamaišymo siurbliukas su termostatu arba siurbliukas su termostatiniu ventiliu). Reikia žinoti, kad didėjant katilo galiai, didėja ir katilo užvirimo pavojus, gali tekti pagalvoti apie akumuliacinę talpą. Tačiau tai gerokai užbrangina katilinę ir jūsų atveju turbūt nelabai apsimoka.
Idealiausias variantas - 16 kW galios katilas (pageidautina dujų generacinis) su kuo didesne įkrovos talpa.

Dujinio katilo pardavėjas privalo pateikti katilo instrukciją lietuvių kalba ir CE atitikties deklaraciją.
Šiuo metu dujinius katilus pridavinėti energetikos valstybinei inspekcijai privalo juridiniai asmenys.
Likusius reikalingus dokumentus (katilo pasą, katilo darbo režimines korteles, numeraciją, schemą ir pan.), po paleidimo-derinimo darbų atlikimo, privalo pateikti paleidėjai-derintojai, kuriuos tiems darbams turi papildomai nusamdyti katilo naudotojas/savininkas.

Termostatiniams ventiliams yra labai svarbi vandens tekėjimo kryptis.
Jeigu vanduo teka priešinga kryptimi, nei nurodyta (pagal reikalavimus vanduo turi tekėti į reguliuojantį ventilio konusą), tada ventilio konusas yra patraukiamas jo užsidarymo kryptimi ir yra daužomas į konuso lizdą.
Gali būti, kad termostatinis ventilis sumontuotas radiatoriaus grįžtamo vandens vamzdyje arba ventilis sumontuotas gerai - tiekiamo vandens vamzdyje, bet yra sumaišyti vamzdžių prijungimai - t. y. į tiekiamo vandens vamzdį prijungtas grįžtančio vandens vamzdis.

Priklausomai nuo namo energetinės klasės ir nuo buto padėties name, maksimalus poreikis šildymui gali siekti nuo 2,4 iki 5,6 kW galios, kai lauke yra apie -22 - -23 laipsnius šalčio. Rekomenduojame dujinius kondensacinius katilus Radiant. Pagrindinis katilo šilumokaitis nerūdijančio plieno, suvyniotas iš vientiso ner. pl. vamzdžio ritės. Vamzdžio viduje yra plonesnis ner. pl. vamzdelis karšto vandens šildymui. Visi vamzdžių prijungimai yra šilumokaičio išorėje. Taigi, nebelieka galimybės atsirasti nesandarumų šilumokaičio viduje.
Vientiso vamzdžio šilumokaičiai turi privalumus prieš kolektorinius (sujungtos kelios vamzdžių spiralės šilumokaičio viduje) tokius, kad:
gerokai sandaresnis, mažiau jautrus galimam katilo vandens perkaitimui, pakanka gerokai žemesnės katilo temperatūros karšto vandens paruošimui ir pan.
Naujos kartos dujinis vožtuvas leidžia pasiekti plačias degiklio galios moduliavimo ribas (iki 1:9). Tai reiškia, kad katilas efektyviai ir be problemų gali dirbti mažoje šildymo sistemoje (katilo minimali galia siekia 2,5-3,5 kW). Maksimali katilų galia siekia 24, 27 ir 34 kW.
Siūlomi pakabinamų katilų modeliai turi papildomai įmontuotą 8 arba 20 l nerūdijančio plieno karšto vandens šildytuvą. Patentuota dviejų šilumokaičių "DualTech" sistema leidžia iš mažo tūrio šilumokaičio gauti didelį karšto vandens kiekį, pilnai panaudojant visą katilo galią plačiame temperatūrų diapazone.
Dviejų šilumokaičių sistema reiškia, kad pirmasis karšto vandens šilumokaitis yra pagrindiniame katilo šilumokaityje esantis "vamzdis vamzdyje", o antrasis yra spiralė tūriniame karšto vandens šildytuve. Jie sujungti nuosekliai, t. y. vienas paskui kitą.
Pirminis karšto vandens pašildymas vyksta pagrindiniame katilo šilumokaityje žemesnėse temperatūrose. Todėl karšto vandens ruošimo metu katilas dirba dalinės kondensacijos režimu, taip sutaupydamas nemažą dalį dujų. Galutinis karšto vandens pašildymas iki užduotos temperatūros vyksta tūriniame karšto vandens šildytuve.
Dėl bendro didelio abiejų šilumokaičių paviršiaus ploto panaudojama visa katilo galia.
Todėl pakanka mažesnės talpos tūrinio vandens šildytuvo dideliam karšto vandens kiekiui. Užtikrinamas ilgalaikis pratekančio karšto vandens srautas vienam čiaupui. Mažesnė šildytuvo talpa taip pat padeda taupyti dujas, nes išnaudojus jame sukauptą karšto vandens atsargą, iš naujo jį sušildyti reikia mažiau dujų. Taip pat per mažesnį išorinio paviršiaus plotą yra mažesni šilumos nuostoliai.
Jums reikėtų ir užtektų 24 kW galios modelio.
Modelis su 8 l talpos tūriniu karšto vandens šildytuvu patenkins tik pačius mažiausius poreikis. Šito modelio užteks daugiausiai tik vienam čiaupui vienu metu. Galima trumpam (vienai-kitai minutei) atsukti ir kitą čiaupą. Vandens temperatūra nepasikeis.
Šis modelis skirtas daugiau karšto vandens temperatūros komfortui. Nepriklausomai nuo čiaupo atsukimo dydžio, šis katilas duos pastovią karšto vandens temperatūrą - ji nesvyruos.
Modelis su 20 l talpos tūriniu karšto vandens šildytuvu jau leidžia ilgesnį laiką laikyti atsuktą antrą karšto vandens čiaupą. Praktiškai tai reiškia, kad vienam žmogui stovint po dušu, galima dar išplauti kelias lėkštes.
Radiant katilų modeliai R2KA 24/8 ir R2KA 24/20.
Didesnės galios modelis R2KA 28/20 užtikrins didesnį momentinį karšto vandens srautą.
Dujų sąnaudos šildymui ir karštam vandeniui dėl to nepadidės.

Problema gali būti dingusiame iš indo ore.
Juk inde membrana dalina indo tūrį į dvi dalis - vienoje šildymo sistemos vanduo, kitoje - oras.
Ta oro pagalvė, susispausdama ir išsiplėsdama, kompensuoja vandens tūrio padidėjimą/sumažėjimą dėl temperatūros. Didelis vandens slėgio pokytis dėl temperatūros signalizuoja, kad nebėra oro pagalvės, kuri galėtų kompensuoti vandens tūrio pasikeitimą.
Tai nėra nieko stebėtino. Membrana yra iš gumos, per kurią oras iš lėto persisunkia į vandenį. Periodiškai, maždaug kas pusę ar vienerius metus turi būti patikrinamas indo oro dalies slėgis. Tam indas turi būti atjungtas nuo šildymo sistemos, kad vandens slėgis neiškreiptų indo kitoje pusėje membranos esančio oro slėgio.
Taip vadinamas išankstinio įpūtimo slėgis (priešslėgis) turėtų būti apie 0,3-0,5 bar mažesnis už norimą palaikyti darbinį sistemos slėgį.
Tai reikalinga tam, kad vandens slėgis, būdamas didesnis už oro išankstinio įpūtimo slėgį, paspaustų per membraną tą oro kamerą. Tiek, kol slėgiai susilygins. Tai reikalinga tam, kad, atvėsus vandeniui ir jam susitraukus, indo vandens pusėje dar būtų vietos, kur būtų galima kompensuoti vandens tūrio sumažėjimą. Kitaip, pasiekus tam tikrą slėgį, kai visą indo tūrį bus užėmusi oro dalis ir nebegalės daugiau kompensuoti vandens tūrio sumažėjimo, vandens slėgis staigia ir smarkiai kris. Tai signalizuotų, kad oro išankstinio įpūtimo slėgis yra per didelis, palyginus su darbiniu vandens sistemos slėgiu.
Taigi, atsijunkite indą ir pripūskite oro iki reikiamo slėgio.

Priklausomai nuo namo energetinės klasės, maksimalus poreikis šildymui gali siekti nuo 2,4 iki 3,6 kW galios, kai lauke yra apie -22 - -23 laipsnius šalčio.
Rekomenduojame dujinius kondensacinius katilus Radiant.
Pagrindinis katilo šilumokaitis nerūdijančio plieno, suvyniotas iš vientiso ner. pl. vamzdžio ritės. Vamzdžio viduje yra plonesnis ner. pl. vamzdelis karšto vandens šildymui.
Visi vamzdžių prijungimai yra šilumokaičio išorėje. Taigi, nebelieka galimybės atsirasti nesandarumų šilumokaičio viduje.
Vientiso vamzdžio šilumokaičiai turi privalumus prieš kolektorinius (sujungtos kelios vamzdžių spiralės šilumokaičio viduje) tokius, kad:
gerokai sandaresnis, mažiau jautrus galimam katilo vandens perkaitimui, pakanka gerokai žemesnės katilo temperatūros karšto vandens paruošimui ir pan.
Naujos kartos dujinis vožtuvas leidžia pasiekti plačias degiklio galios moduliavimo ribas (iki 1:9). Tai reiškia, kad katilas efektyviai ir be problemų gali dirbti mažoje šildymo sistemoje (katilo minimali galia siekia 2,5-3,5 kW). Maksimali katilų galia siekia 24, 27 ir 34 kW.
Siūlomi pakabinamų katilų modeliai turi papildomai įmontuotą 8 arba 20 l nerūdijančio plieno karšto vandens šildytuvą. Patentuota dviejų šilumokaičių "DualTech" sistema leidžia iš mažo tūrio šilumokaičio gauti didelį karšto vandens kiekį, pilnai panaudojant visą katilo galią plačiame temperatūrų diapazone.
Dviejų šilumokaičių sistema reiškia, kad pirmasis karšto vandens šilumokaitis yra pagrindiniame katilo šilumokaityje esantis "vamzdis vamzdyje", o antrasis yra spiralė tūriniame karšto vandens šildytuve. Jie sujungti nuosekliai, t. y. vienas paskui kitą.
Pirminis karšto vandens pašildymas vyksta pagrindiniame katilo šilumokaityje žemesnėse temperatūrose. Todėl karšto vandens ruošimo metu katilas dirba dalinės kondensacijos režimu, taip sutaupydamas nemažą dalį dujų. Galutinis karšto vandens pašildymas iki užduotos temperatūros vyksta tūriniame karšto vandens šildytuve.
Dėl bendro didelio abiejų šilumokaičių paviršiaus ploto panaudojama visa katilo galia.
Todėl pakanka mažesnės talpos tūrinio vandens šildytuvo dideliam karšto vandens kiekiui. Užtikrinamas ilgalaikis pratekančio karšto vandens srautas vienam čiaupui. Mažesnė šildytuvo talpa taip pat padeda taupyti dujas, nes išnaudojus jame sukauptą karšto vandens atsargą, iš naujo jį sušildyti reikia mažiau dujų. Taip pat per mažesnį išorinio paviršiaus plotą yra mažesni šilumos nuostoliai.
Jums reikėtų ir užtektų 24 kW galios modelio.
Modelis su 8 l talpos tūriniu karšto vandens šildytuvu patenkins tik pačius mažiausius poreikis. Šito modelio užteks daugiausiai tik vienam čiaupui vienu metu. Galima trumpam (vienai-kitai minutei) atsukti ir kitą čiaupą. Vandens temperatūra nepasikeis.
Šis modelis skirtas daugiau karšto vandens temperatūros komfortui. Nepriklausomai nuo čiaupo atsukimo dydžio, šis katilas duos pastovią karšto vandens temperatūrą - ji nesvyruos.
Modelis su 20 l talpos tūriniu karšto vandens šildytuvu jau leidžia ilgesnį laiką laikyti atsuktą antrą karšto vandens čiaupą. Praktiškai tai reiškia, kad vienam žmogui stovint po dušu, galima dar išplauti kelias lėkštes.
Radiant katilų modeliai R2KA 24/8 ir R2KA 24/20.
Didesnės galios modelis R2KA 28/20 užtikrins didesnį momentinį karšto vandens srautą.
Dujų sąnaudos šildymui ir karštam vandeniui dėl to nepadidės.

Logiškiausias ir ekonomiškiausias A klasės šildymo būdas būtų arba dujiniu kondensaciniu katilu arba oras/vanduo šilumos siurbliu.
Jeigu netoli yra dujos (dujotiekis), tai investicijos dujiniam katilui būtų šiek tiek mažesnės už šilumos siurblį. Atitinkamai išlaidos už elektrą šildymui šilumos siurbliu būtų šiek tiek mažesnės, nei išlaidos už dujas.
Vidutiniškai galima priimti, kad A klasės namui maksimali šildymo galia, esant lauko temperatūrai -22 - -23 laipsniams, būtų apie 30 W/m2. Jūsų namui tai būtų apie 3,9 kW.
Vadinasi Jums užtektų maždaug 6 - 8 kW galios šilumos siurblio. Kadangi prie -22 laipsnių oras-vanduo šilumos siurblio galia sudaro apie pusę jo deklaruojamos galios, tai priėmus 6 kW galios siurblį, šalčiausiomis dienomis (5-10 dienų per metus), bus papildomai naudojami el. šildymo elementai.
6 kW šilumos siurblys be karšto vandens šildytuvo vidutiniškai kainuotų apie 3200 eur, 8 kW - apie 3400 eur.
Kvartalinio dujotiekio atvedimas iki sklypo ribos gali kainuoti apie 800 eur. Dar apie 1000 eur galėtų kainuoti dujotiekis iki katilo. Patį kondensacinį dujinį katilą galima nupirkti iki 1000 eur. Viso - apie 2800 Eur.
Apskaičiuokime metines energijos sąnaudas šildymui ir karštam vandeniui.
Vidutiniškai per šildymo sezoną (apie 200-220 parų) šildymo galia sudarytų apie 0,48 apskaičiuotos maksimalios šildymo galios, t. y. Jūsų atveju būtų apie 1,9 kW.
Taigi, Jums reikėtų per šildymo sezoną apie 9120 kWh šildymui.
Priimkime, kad suvartosite apie 6 m3/mėn. karšto vandens. Name nėra karšto vandens cirkuliacinės sistemos. Karštam vandeniui pašildyti nuo +7 laipsnių iki +42 laipsnių (dT- 35 laipsniai) reikėtų apie 244 kWh/mėn. Per metus būtų apie 2930 kWh.
Viso per metus reikėtų apie 12050 kWh.
Tam Jums reikėtų sunaudoti apie 1296 m3 gamtinių dujų.
Priimame, kad vidutinis eksploatacinis šilumos siurblio oras-vanduo COP gali būti apie 3,0. Tai reiškia, kad minėtam šilumos kiekiui Jums reikėtų sunaudoti apie 3 kartus mažiau elektros. Taigi - 4017 kWh.
Dujos jums kainuotų per metus - apie 553,32 Eur/metus.
Elektra šilumos siurbliui (priimant vientarifį kainos režimą) - apie 453,92 Eur/metus.
Pagal šį teorinį modelį išeitų, kad šilumos siurblys oras-vanduo Jums atsipirktų maždaug per 4-6 metus.
Tačiau reikia įvertinti, kad šilumos siurblio atveju negalima gauti aukštesnių temperatūrų šildymui (labai neekonomiška > 35 laipsniai, klausimas kaip šildyti vonios radiatorių/gyvatuką?), reikia didesnio karšto vandens šildytuvo (dėl didesnio šildymo paviršiaus ploto), yra šiokia tokia rizika sugesti kompresoriui ir pan.
Šių trūkumų neturi dujinis katilas.
Taigi, ką rinktis, paliekame spręsti Jums.

Dujinį katilą galima prijungti įvairiausiais vamzdžiais. Seni geri storasieniai plieniniai vamzdžiai. Jie patys yra pigūs, bet su jais reikia gana daug darbo - pjauti, sriegti, sandarinti pakulomis ir pan. Reikia būtinai dažyti, saugoti nuo korozijos. Laikas nuo laiko perdažyti.
Sujungimai pakulomis gali greitai prarasti sandarumą. Anksčiau tokius vamzdžius virindavo. Dabar nedidelėse sistemose jau niekas nebevirina. Montuotojai jų vengia.
Variniai lituojami vamzdžiai. labai geri, bet dabartiniu metu labai brangūs.
Plieniniai plonasieniai vamzdžiai. Juos jungia presuojamomis jungtimis. Jie gaunasi apie 15 proc. brangiau už daugiasluoksnius vamzdžius.
Labai dažnai naudojami daugiasluoksniai plastikiniai (PEX/AL/PEX). Jie irgi jungiami presuojamomis arba gali būti ir užveržiamomis jungtimis. PEX yra patvaresnis plastikas už PERT.
Taip pat populiarūs taip vadinami virinami PP plastikiniai vamzdžiai. Jų sistema gaunasi pigiausia. Trūkumai - kylant vandens temperatūrai, jų stiprumas greitai krenta. Nerekomenduojama jų naudoti aukštesnėje, kaip 80 laipsnių temperatūroje. Jų sienelės yra labai storos, todėl reikalingas skersmuo yra gerokai didesnis už kitų vamzdžių skersmenis.
Rekomenduoju pasidomėti Henco daugiasluoksniais vamzdžiais PEXc/AL/PEXc. Būtent su raidele c, nusakančia etileno molekulių jungčių susidarymo būdą, toks vamzdis yra geriausias, tiek stiprumo, ilgaamžiškumo, lankstumo ir kt. aspektais.

Šiuo metu pagal ES energetinio efektyvumo reikalavimus galima platinti tik kondensacinius dujinius katilus.
Taip pat šiuo metu statomi būstai pasižymi nedideliais šilumos nuostoliais. Tokiu būdu, šildymui naudojama maksimali katilo galia praranda savo reikšmę.
Paprastai reikia ne tik šildymo, bet ir karšto vandens.
Sprendžiant iš to, kad statote naują namą, tai jis galėtų būti "A" energetinės klasės arba netoli to.
Vadinasi, esant lauke -22 laipsnių, šildymui reikės galios apie 35 W/m2. Tai bendra skaičiuotina galia bus apie 4,4 kW.
Tačiau kitas klausimas yra karšto vandens ruošimas. Dažniausiai tokio dydžio namuose jis ruošiamas tūriniame karšto vandens šildytuve. Siekiant labai nepadidinti šildytuvo talpos, minimali katilo galia, remiantis vokiečių šilumininkais, turėtų būti nuo 18 kW.
Vadinasi, jums reikia vis tiek galvoti apie populiariausius katilus, kurių galia yra 18-25 kW. Nereikėtų bijoti galingesnio katilo, dujų sąnaudos dėl to nepadidės. Kuro sąnaudas apsprendžia pastato šilumos nuostoliai ir karšto vandens poreikis, bet ne katilo galia.
Renkantis dujinį katilą svarbu atkreipti dėmesį į jo degiklio galios moduliavimo diapazoną, t. y. kokia minimalia galia gali dirbti katilas neišsijungdamas.
Paskutinė dujinių kondensacinių katilų karta turi platų savo galios moduliacijos diapazoną - iki 1:9 ar net 1:10.
Tai reiškia, kad minimali katilo galia, kuria jis gali veikti neišsijungdamas yra apie 2,5-3 kW. To pilnai pakanka ir nesukelia katilo darbo problemų, naudojant jį mažų patalpų šildymui.
Daugelyje katilų yra numatytas maksimalios galios apribojimas šildymui (bet ne karštam vandeniui). Tokiu būdu, 24 kW galios katilas gali būti paverčiamas 18, 14, 13, 12 ir mažiau kW šildymo galios katilu, tačiau turėti visus savo 24 kW karšto vandens ruošimui.
Kitas svarbus veiksnys - servisinis katilo aptarnavimas, remontas ir techninis palaikymas.
Juk būtų gerai, jei Kalėdų arba Naujųjų metų vakarą sugedus katilui, būtų galima gauti pagalbą per kelias valandas?
kai kuriems žmonėms gali labai rūpėti katilo dizainas. Bet prie šiuolaikinių dujinių katilų gali nereikėti prieiti ištisus metus. Tai tas dizainas reikalingas tik pirmas kelias dienas.

Gali. Remiantis dujų taisyklių reikalavimais, naujai montuojami katilai praktiškai gali būti tik su oro degimui tiekimu, nepriklausomu nuo patalpos oro. Tai reiškia, kad katilas patalpos oro nenaudoja degimui ir yra atskirtas nuo patalpos oro.
Yra kelios papildomos sąlygos - turi būti langas ir patalpos vėdinimo oro ištraukimo kanalas. Jis reikalingas dėl galimai atsirasiančio dujotiekio vamzdžio sujungimo nesandarumo tam, kad išsivėdintų pratekėjusios dujos.

Visiškai teisingai, gyvatuko temperatūra bus tokia pati, kokia bus grindinio šildymo vandens temperatūra.
Kitas klausimas, kokia tai bus temperatūra ir kokios užtektų pakenčiamai?
Viskas priklauso nuo namo energetinės klasės. Kuo ta klasė žemesnė, tuo vandens temperatūra turėtų būti aukštesnė. Žemesnių energetinių klasių namams maksimali grindų šildymo vandens temperatūra būna iki 50/40 laipsnių arba net iki 55 laipsnių. Tokios temperatūros tikrai užtektų gyvatukui. Esmė ta, kad tokia temperatūra turėtų būti tik, kai lauke būna dideli šalčiai (apie -20 laipsnių). Kai lauke būna apie 0 laipsnių, ta vandens temperatūra būna apie 30-35 laipsnius. Tai irgi yra pakenčiama gyvatuko temperatūra.
Jeigu namo energetinė klasė A ir aukštesnė, tai maksimali grindinio šildymo temperatūra per šalčius gali neviršyti 35 laipsnių, o esant 0 laipsnių lauke - gali siekti apie 25 laipsnius. Tokios temperatūros jau aiškiai nepakanka.
Tokiais atvejais ir yra numatytas elektrinis šildymo elementas. Tokiu atveju turi būti uždarytas tik vienas gyvatuko čiaupas ir galima jungti elektrinį šildymą.
Noras turėti karštesnį gyvatuką nuo šildymo sistemos gali atsieiti labai brangiai, todėl neapsimoka. Tam ir numatomas elektrinis šildymo elementas.
Dėl klausimo vien tik elektrinio gyvatuko naudojimo. Žvelgiant plačiau, šildymas elektra kainuoja 2-4 kartus brangiau, nei šildyti vandeniu bet kokia kita kuro rūšimi.
Taigi, taupant, kol grindų šildymo vandens temperatūros užtenka, galima šildyti nuo šildymo sistemos, o kai ta temperatūra nebetenkina, tik tada įjungti elektrinį šildymą.
Dažniausiai tai įvyksta rudens-pavasario sezonais. karštą vasarą galima beveik apsieiti be šilto gyvatuko, o žiemą galima šildytis nuo šildymo sistemos.
Kodėl vis tik siūlomas kombinuotas variantas? Todėl, kad elektros sąnaudos vis tik yra ženklios. Aišku, tai priklauso nuo savininko pajamų lygio. Todėl ir sprendimų būna įvairių.