Daugiasluoksnis vamzdis šildomoms grindims

Tai „naujosios kartos“ santechnikai, ir jie beveik teisūs. Ne tai, kad negalima - greičiau nerekomenduojama. Daugiasluoksnis vamzdis yra sudarytas iš kelių sluoksnių, vienas iš jų yra aliuminis, t.y. vamzdis pritaikytas aukštoms temperatūroms. Tas aliuminis:
a) trukdo šilumai skleistis greičiau, kas reikalinga grindyse
b) esant tam pačiam išorės diametrui, sluoksniai sumažina vidinį, dėl to mažėja pratekamumas.

Grindyse tikslinga naudoti grindinio šildymo vamzdį. Dažniausiai toks vamzdis yra pagamintas iš PEX, turi specialią apsaugą, turi formos atmintį (nesusiplos po betonu). Grindinio šildymo vamzdžio paskirtis yra būtent paleisti šilumą į išorę, kad šiltų betonas. Daugiasluoksnis vamzdis, atvirkščiai, daugiau šilumos sulaiko, kadangi jo paskirti yra nunešti neatvėsusį termofikatą į radiatorius.

Vamzdis be aliuminio atsirado gal prieš kokius 3-4 metus ir vis labiau populiarėja, bet daugiasluoksnį vamzdį kaip dėjo taip ir deda, net ir šiandien dienai jo parduodame daugiau lyginant su vamzdžiu be aliuminio. Tikrai galima naudoti ir vienus ir kitus. Kiekvienas santechnikas kalba vis kitaip ir yra pripratę dirbti tik su tam tikru vamzdžiu.

Daugiasluoksnis vamzdis ir buvo sukurtas grindininio šildymo sistemoms, apie 1990 metus Švedų firmos HKS. Tik vėliau buvo pritaikytas ir geriamam vandeniui. Pagrindinis jo privalumas nulinė O2 (deguonies emisija).

Galima, kodėl gi ne? Daugiasluoksnio vamzdžio šiluminis laidumas yra prastesnis nei kitų (šildymui skirtų) vamzdžių. Dažnai tenka tokiam grindiniam šildymui nustatyti 40-50C kontūro temperatūrą, kad grindų paviršius įšiltu +27C. O su laiku pakyla ir grindų temperatūra. Kitaip pasakius: padidėja grindų inercija.

Daugiasluoksnį vamzdį grindiniam šildymui naudoti tikrai galima, tiesio kiti sako, kad negalima jo montuoti vien tik dėl to, kad su juo yra daug sunkiau dirbti (lankstyti), o specialus grindinis daug lengviau lankstosi.