UAB Knauf ekspertų komentarai

Montuojant pertvarą ant plaukiojančio tipo grindų (laminatas, parketas ir pan.), visada galima susidurti su dviem problemomis:
- pertvara fiziškai prispaudžia tokią grindų dangą, t. y. grindų danga pertvaros vietoje “neplaukioja”. Tai gali įtakoti dangos siūlių atsiradimui ir pan;
- tokiu būdu paliekamas tiesus kelias garsui. T. y. garsas per grindų dangą keliauja po pertvara į kitą pusę.
Todėl, jei yra galimybė, visada geriau pertvarą montuoti ant grindų pagrindo, o grindų dangą privesti prie sumontuotos pertvaros.

Norint mūrinę sieną padengti dekoratyviu trūkinėjančio efekto sluoksniu reikia turėti kokybišką ir lygų paviršių.
Tam pasiekti reikia mūrinę sieną tinkuoti, pvz. gipsiniu tinku Knauf Rotband arba mašininiu gipsiniu tinku Knauf MP75.
Tada paviršių nuglaistyti aukštos kokybės, ypač smulkiu glaistu, pvz. Knauf Finitura.
Tada paviršių paruošti (gruntuoti) pagal dekoratyvaus, trūkinėjančio tinko gamintojo rekomendacijas.

Ne, tokiu būdu įrengti sausąjį grindų pagrindą negalima.
Per didelis pavojus, kad dėl eksploatacinių apkrovų pagrindas deformuosis, t. y. galimi netolygūs sėdimai.
Šio tipo grindų konstrukcijai reikalingas stabilus, laikantis apkrovas pagrindas.

Reikėtų išsiaiškinti trūkių atsiradimo priežastis. Tai gali būti: · konstrukciniai trūkiai, t.y. trūkinėja sienos kartu su visais apdailiniais sluoksniais; tokių defektų šalinimas labai sudėtingas. Viena geriausių priemonių – ventiliacinio fasado įrengimas. Atskirais atvejais gali padėti tinko sluoksnio armavimas, deformacinių siūlių įrengimas kritinėse vietose ir pan. · pagrindinio tinko trūkiai; jei tinkas neatšokęs nuo pagrindo, gali padėti armuojančio sluoksnio įrengimas. · tik dekoratyvinio tinko trūkiai. Jei dekoratyvus tinkas neatšokęs nuo pagrindo, tai padėtį galima taisyti naudojant armuojančius dažus, jei sluoksnis atšokęs – paprasčiau jį visiškai pašalinti. Bet kokiu atveju plyteles klijuoti ant trūkinėjančio fasado yra pavojinga; dėl trūkinėjančio pagrindo, greičiausiai, skilinės ir plytelės. Vienas iš paprastesnių būdų tokių trūkių remontui – naudoti armuojančius dažus Knauf Faserfarbe, t.y kokybiški silikoniniai dažai, kurių sudėtyje yra daug plaušelių. Juos naudoti galima tais atvejais, kai remontuojami stabilūs, nedidelio pločio (iki 0,2 mm) trūkiai.

Plytelės turi būti klijuojamos tik ant sausų pagrindų. Sudėtinio, t.y. kalkių-cemento tinko likutinė drėgmė neturėtų viršyti 1,8-2,0 %. Skaitoma, kad naujai padengtas tinkas džiūna 1 mm per dieną greičiu, t.y. dažniausiai pakanka 2-3 savaičių. Aišku, džiūvimo metu būtina užtikrinti pakankamą vėdinimą. Prieš plytelių klijavimą reikėtų įsitikinti, kad tinkas būtų gerai sukibęs su pagrindu bei ant tinko paviršiaus neturėtų būti užtrynimo sluoksnio.

Plyteles galima klijuoti ant visų statybinių gipskartonio plokščių, tuo pačiu ir ant pačios paprasčiausios baltos plokštės, pvz. Knauf White.
Įprastai naudojama tokiam tikslui impregnuota plokštė (Knauf Green – žalia arba Knauf Blue – mėlyna), nes plytelės dažniausiai klijuojamos drėgnose ar šlapiose patalpose.
Tačiau jeigu patalpa yra įprastinio drėgnumo, pvz. gyvenamas kambarys, o norima apdaila – plytelės, tai nėra jokių priežasčių nenaudoti baltą plokštę.
Klijuojant plyteles ant gipskartonio konstrukcijos reikia įsėdėmėti vieną bendrą taisyklę-reikalavimą, t. y. konstrukcijos stabilumui ir stiprumui užtikrinti pertvaros statramsčių žingsnis mažinamas iki 400 mm (įprastas žingsnis – 600 mm) arba naudojama dviguba plokščių apkala.

Neturint galimybių šiltinti pastato iš fasado pusės tai galima atlikti ir iš vidaus. Šiltinimas iš vidaus yra pakankamai sudėtingas ir problematiškas, neteisingai įvertinus situaciją ar blogai atlikus darbus galima susidurti su rimtomis problemomis (pvz. kondensatas ir pelėsis). Tačiau viską atlikus teisingai galima turėti tokį pat efektyvų rezultatą, kaip ir šiltinant iš išorės. Yra skiriami du šiltinimo iš vidaus būdai:- Difuziškai uždaras, tai įprastas būdas, naudojant mineralinę vatą, putų polistireną ar poliuretaną, bei, pageidautina įrengiant garo izoliacinį sluoksnį (pvz. polietilenas 0,2 mm);- Difuziškai atviras, kai konstrukcija įrengiama iš labai aktyviai "kvėpuojančių" arba kitaip tariant garą praleidžiančių medžiagų, o pati termoizoliacija yra puikiai drėgmę sugerianti medžiaga.Pirmo varianto pavyzdys - elementarus sienų aptaisymas gipskartonio konstrukcija, į ertmę instaliuojant termoizoliacinį sluoksnį iš mineralinės vatos.Antras variantas šiek tiek sudėtingesnis, bet juo galima pasiekti ir energetinį efektyvumą, t.y. naudoti rimtų storių izoliacinį sluoksnį (80-150mm) ir tokiu būdu ne kažkiek pagerinti esamą situaciją, o apšiltinti patalpas pasiekiant efektyvią sienos šiluminę varžą.Šio, antrojo būdo pavyzdys - sistema Knauf TecTem, kurios branduolys yra perlito plokštė, o kiti sluoksniai (klijavimo, armavimo, apdailos) - labai gerai garą praleidžiantys.

Gipso kartono plokštės yra visiškai nekenksmingos. Priešingai, lyginant su įvairiomis kitomis medžiagomis, naudojamomis pertvarų ar kitų konstrukcijų įrengimui, pvz. įvairūs blokeliai ar plytos bei kitokios plokštės, gipskartonio plokštės pasižymi ne tik tuo, kad yra ekologiškos eksploatavimo metu, bet gamybos ir transportavimo metu sunaudojami žymiai mažesni kiekiai pirminės energijos.Tai taip pat yra svarbus ekologinis aspektas. Gipskartonio gamybai naudojama gipso masė ir popierius (kartonas). Specialių plokščių (impregnuota, priešgaisrinė ir pan.) gali būti panaudotos papildomos medžiagos, pvz. silikonas ar stiklo pluošto plaušas.Visi šie komponentai yra nieko kenksmingo neišskiriantys į aplinką ir laikomi visiškai ekologiškais eksploatacijos metu.Skandinavijoje (ypač Norvegijoje ir Švedijoje) yra priimta nuostata drėgnose patalpose nenaudoti medžiagų su organiniais komponentais.Todėl įprastinis gipskartonis (žalias ar mėlynas) tokiose vietose nenaudojamas, nes sudėtyje yra kartonas, kuris yra organinis. Toks reikalavimas keliamas dėl prevencijos prieš galimą pelėsio atsiradimą, nes pelėsiui reikia drėgmės ir organinių medžiagų, t.y. maisto.Šiose šalyse vonių ir panašių patalpų įrengimui naudojamos arba grynai cementinės plokštės, arba specialios gipsinės plokštės be kartono padengimo, jos padengtos stiklo pluošto tinkleliu, t.y. grynai mineralinės plokštės. Tokių reikalavimų kita Europos dalis nėra priėmusi, aišku tuo pačiu ir Lietuvoje yra plačiai naudojamos būtent impregnuotos plokštės, bet esant norui galima pasiūlyti ir šias specifines plokštes.Dėl gamintojų. Reikia suprasti, kad gipskartonis yra tik vienas produktas įeinantis į įvairių sistemų (pertvaros, lubos, šachtos ir t.t.) dalį. Šių konstrukcijų paskirtis - ne tik elementarus kokios tai atitvaros padarymas. Konstrukcija turi pasižymėti ir papildomomis savybėmis: statinėmis (leidžiami aukščiai, apkrovos veikiančios konstrukciją), priešgaisrinėmis ir kas paskutiniu metu darosi labai svarbu - garso izoliacinėmis.Knauf yra labiausiai besigilinanti būtent į šias pridėtines vertes ir siūlanti išbandytas ir įvairiems poreikiams pritaikytas sistemas.Todėl siūlyčiau ieškoti ne atskirų pigiausių komponentų (profiliai karkasui, plokštės, savisriegiai, siūlių glaistai ir armavimo medžiagos, mineralinė vata, hermetikai ir pan.), bet atkreipti dėmesį į kompanijas siūlančias sprendimus arba kitaip tariant kompleksines sistemas. Tik tokiu būdu galima būti užtikrintiems, kad konstrukcija turėtų būti norimų patrametrų.

Ant Jūsų fasado auga dumbliai.
Šiems mikroorganizmams susidarė tinkamos sąlygos – pastovi drėgmė, ir neutrali šarminė terpė.
Dažniausiai turi “sukristi” daug sąlygų, kad atsirastų šie mikroorganizmai.
· Statybinių konstrukcijų klaidos – neteisingas cokolio įrengimas, nepakankamas stogo užleidimas ant sienos, kondensato susidarymo galimybės, palangių ir kitų element netinkamas įrengimas;
· Pastato aplinka – arti krūmai ar medžiai (šėšėlis), geografinė padėtis (pvz. arti vandens telkiniai ar pvz. upės slėnis kur dažnas rūkas);
· Fasado danga – jos kapiliariškumas, vandens įgėrimas, tinkama pH vertė (organiniai tinkai, pvz. akriliniai tinka mikroorganizmams, cementiniai – ne).
Tokių pasekmių išvengimui reikėtų naudoti mineralines tinkų sistemas, didinti armavimo sluoksnio ir tinko storį, konstruktyviai saugoti fasadą nuo atmosferinių poveikių ir pašalinti augmeniją esančią arti pastato.
Fasadą nuplauti ir pašalinti (apdirbant jį ir chemiškai) dumblius galima pakankamai nesunkiai – jug dunmliai šaknų neturi juos pakanka išplauti iš atvirų paviršiaus porų ir po to chemiškai sunaikinti likusias sporas.
Tačiau nepašalinus jų atsiradimo priežastis gauname didelę tikimybę, kad jie vėl gali pasirodyti.
P.S. Fasadus “puola” ne tik dumbliai, esant tokiom ar panašiom priežastim gali atsirasti ir pelėsinio grybelio, kerpių, samanų, bakterijų ir panašių kitų mikroorganizmų apnašos.
Žalias apnašas galima plauti ir chemiškai naikinti su specialia priemone Knauf Moos und Algenfrei.

Gipso kartono visą paviršių prieš dažymą reikėtų glaistyti.Tai daroma dėl kelių priežasčių:· gipskartonio plokščių glaistytos siūlės ir neglaistyta likusi plokštuma skiriasi savo paviršiaus faktūra - popierius plokštumoje ir glaistas siūlėse;· pati plokštuma yra nelygi, t.y. neglaistyta gipskartonio plokštė turi nedidelius nelygumus (tai leidžia gamybos normos), kuriuos išlyginti galima tik glaistant visą paviršių.Daugelyje šalių yra priimta 4Q (keturių paruošimo lygių) glaistymo sistema.Pirmo lygio (1Q) paruošimui glaistyti plokštumos nereikia, tai vadinasi techninė apdaila, kuri naudojama patalpose, kuriose nekeliami jokie reikalavimai apdailai, pvz. sandėlio patalpos arba bus klijuojamos plytelės.Aukščiausio lygio paruošimas (4Q) naudojamas tais atvejais, kai paviršius bus dailinamas ypatingos kokybės reikalaujančiomis dangomis, pvz. dažoma dažyvėmis, klijuojami metalizuoti ar blizgūs sienų apmušalai ir pan.Tokiu atveju plokštuma glaistoma aukštos kokybės smulkiagrūdžiu glaistu, sluoksnio storis - apie 3 mm.Lietuvoje dažniausiai naudojama glaistymo sistema - Q3 (įprastinis dažymas, smulkios frakcijos dekoratyvūs tinkai, struktūriniai sienų apmušalai).Šiuo atveju siūlės glaistomos plačiau, o visa plokštuma - maždaug 2 mm sluoksniu.Ypač svarbu kokybiškai glaistyti, kai projektuojamas natūralus apšvietimas, sklindantis palei lubų ar sienų plokštumą ir įrengiant dirbtinį apšvietimą orientuotą palei sienų ar lubų plokštumas.Tokie apšvietimai išryškina mažiausius plokštumos nelygumus.Jūsų meistrų pasiūlytas būdas sprendžia skirtingų paviršiaus faktūrų problemą, bet paviršiaus lygumo - ne.

Kito varianto nėra , vonios ir plytelių sienos sujungimo vietos užtaisomos Sanitariniu Silikonu. Silikonas pajuoduoja, nes ant jo, esant tinkamai terpei (dulkės, drėgmė, šiluma, blogas vėdinimas) užauga pelėsis. Tokiu atveju reikia pelėsi valyti cheminėmis priemonėmis (pvz. Knauf Schimelvernichter), jei nepadeda, belieka išpjauti mechaniniu būdu ir užtaisyti iš naujo.

Gipskartonio pertvaras geriau montuoti po betonavimo darbų. Betonavimas – „šlapias“ procesas, jo metu į patalpas yra įnešama labai daug drėgmės. Visų gipskartonio konstrukcijų montavimo darbus geriau atlikti po būtinų „šlapiųjų“ darbų (betonavimas, tinkavimas ir pan.). Tokiu būdu yra išvengiama galimų gipskartonio plokščių deformacijų dėl drėgmės poveikio.

Jūsų atveju reikėtų daryti pakabinamas lubas. Iš CW ir UW profilių surenkamas karkasas. Karkaso laikančios pakabos prie lubų turėtų tvirtintis per gumine tarpine, kad nutraukti ateinančio garso banga. Į karkasą reikia sudėti mineralines vatos sluoksnį. Kokį sluoksnį naudoti priklauso kiek aukščio galite iš patalpos atimti. Minimalus sluoksnis 5 cm. Ant jau paruošto karkaso sukamas gipso kartonas. Geriausia garso izoliacija gausite naudodami Knauf Silentboard plokštes. Rekomenduojama naudoti 2 sluoksnius Silenboard plokštes. Tiek pirmo tiek antro sluoksnio plokščių siūlės glaistomos Uniflott glaistu. Pirmo sluoksnio siūlių armuoti nereikia, antras sluoksnis armuojamas stiklo audinio juosta.

Šiltinant iš vidaus išorines sienas, ypač kai pasirenkami termoizoliacinės medžiagos nemaži storiai, visada kyla potencialūs kondensato susidarymo pavojai. Pasakyti Jūsų atveju ar toks šiltinimo variantas bus saugus ir nebus peržengta riba, kai ant išorinės sienos vidinio paviršiaus susidarys kondensatas – deja, pakankamai sudėtinga, tam reikia atlikti arba pakankamai sudėtingus skaičiavimus (tam yra netgi išleistas statybos techninis reglamentas STR`as), arba atlikti kompiuterinį higroterminį situacijos modeliavimą, arba tiesiog montuoti be jokių skaičiavimų, bet šiuo atveju lieka tam tikras rizikos laipsnis. Akivaizdu, kad šiltinant Jūsų pasirinktu būdu reikia įrengti garo izoliacinį sluoksnį, kuris sumažins vandens garų patekimą į rasos taško zoną. Tokia sistema yra taip vadinama difuziškai uždara. Pakankamai neseniai yra pradėtos kurti kitokios šiltinimo iš vidaus sistemos, kurios yra difuziškai atviros, t.y. be jokio garo izoliacinio ar panašaus sluoksnio. Tokios sistemos sudarytos iš aktyviai kondensatą sugeriančios termoizoliacinės plokštės, kuri klijuojama prie sienos ir armavimo bei dekoratyvaus sluoksnio. Šiose sistemoss kondensatas yra sugeriamas ir išgarinamas į vidų ir kažkiek per išorinę sieną į išorę. Knauf taip pat yra sukūrusi tokią sistemą ir ji vadinasi Knauf TecTem.

Montuojant pakabinamas gipskartonio lubas, papildomai tvarkyti gelžbetoninių plokščių denginio siūles nėra būtina.
Naujai įrengta pakabinamų lubų plokštuma yra pilnai atribota nuo denginio.

Knauf sistemos D112 ir D113 yra beveik identiškos. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra karkasas. D112 - dviejų lygių karkasas išdėstytas dvejose plokštumose, o D113 - dviejų lygių karkasas išdėstytas vienoje plokštumoje. Tad, D113 sistemos pranašumas - aukščio (per vieną CD profilį) taupymas ir tokią sistemą tikslinga naudoti kai patalpa labai žema ir kiekvienas cm tampa svarbus.Montavimo prasme - patogiau ir paprasčiau montuoti sistemą D112, todėl ji ir yra žymiai populiaresnė.Trūkius įtakoja kiek kiti faktoriai. Dažniausiai jie atsiranda, kai:· Nekokybiškai ir/ar neteisingai sumontuotas karkasas (skirtingų gamintojų detalės ir profiliai, neteisingi profilių žingsniai, nepakankamas pakabų skaičius arba jos neteisingai parinktos);· Nekokybiškai ir/ar neteisingai sumontuotos gipkartonio plokštės (siūlių prakeitimai, pakankamas savisriegių skaičius ir teisingas jų įsukimas);· Nekokybiškai ir/ar neteisingai glaistomos siūlės (netinkami glaistai, netinkamos armavimo juostos, neteisingai įplukdomos armavimo juostos);· Neteisingai įrengtos lubų jungimo siūlės su kitomis plokštumomis (slydimo siūlės, šėšėlinės siūlės ir t.t.);· Neįrengtos, kai jos reikalingos, deformacinės siūlės.Po perimetriniais UD profiliais įprastai klijuojama sandarinanti juosta Knauf Dichtungsband 30 mm.Akrilinės siūlės įrengiamos jungiant lubas su kitomis statybinėmis k-jomis (sienos, kolonos ir pan.).

Sunku nuspėti orus tiek toli į priekį. Tačiau spalis, kaip rodo praktika, yra geresnis laikas tinkavimui nei vasario vidurys. Temperatūros neturėtų dar drastiškai kristi. Vasario mėnesį, dažnai, dar siaučia stiprūs šalčiai. Gipsinis tinkas nebijo šalčio poveikio, jis bijo šalčio poveikio kai būna įdrėkęs arba dar neišdžiūvęs. Todėl ištinkavus reikėtų palaikyti bent minimalią temperatūrą (bent apie +100C) ir užtinkrinti pakankamą patalpų ventiliaciją, kad pašalinti vandens perteklių. Per 3-5 savaites tinkas taps tiek sausas, kad šaltis neturėtų jo pažeisti. Beje, išbetonavus grindis į pastatą bus “įleista” papildomai daug statybinės drėgmės, todėl nepamirškit vėlgi užtikrinti gerą patalpų vėdinimą, nes iš sandaraus ir nevėdinamo namo drėgmė šalinasi labai ilgai.

Kalkinis, cementinis, kalkių ir cemento, gipsinis, gipso ir kalkių ir t.t., t.y. egzistuoja daug tinko rūšių. Visi jie turi tam tikrų pranašumų ir trūkumų ir nei vieno nėra tokio, kurį galima pavadinti vieninteliu teisingu pasirinkimu visais gyvenimo atvejais. Taigi taip paprastai atsakyti į Jūsų klausimą yra neįmanoma.Gipsinis tinkas lyginant su kalkių ir cemento tinkais pasižymi tuo, kad:· tinkuojamas mažesniu sluoksnio storiu (jei leidžia pagrindo lygumas);· paviršius yra aplyginamas tiek, kad nereikia tiek laiko ir lėšų skirti tolimesniam glaistymui;· džiūna greičiau nei kalkių-cemento tinkai;· tinkuojami dažniausiai mašininiu būdu, todėl žymiai greitesnis tinkavimo tempas;Tai savybės daugiau liečiančios patį tinkavimo procesą, bet be to jie pasižymi ir:· mažesniais vidaus įtempimais, t.y. dėl per greito džiūvimo ar kitų sąlygų gipsiniai tinkai niekada nesutrūkinės;· jie yra plastiški, todėl eksploatacijos metu pažeidus tinko sluoksnį, jis neištrupa, pvz. kalant vinį;· jie reguliuoja patalpų mikroklimatą, t.y. esant patalpoj per daug drėgmės jie ją įgeria ir atvirkščiai, esant per sausam klimatui tinkas kažkiek orą drėkina.Gipsinių tinkų pagrindinis trūkumas, kad jie blogai reaguoja į pastoviai tinką veikiančią drėgmę, t.y. jie netinkami baseinų, SPA centrų ir pan patalpų tinkavimui, dėl tos pačios priežasties jie nenaudojami ir fasadų tinkavimui. Tokiems atvejams yra naudojami atsparūs drėgmės poveikiui specialūs cementiniai tinkai. Neilgalaikės drėgmės poveikiui, pvz. tokios patalpos kaip namų ar butų virtuvės, vonios, dušai, rūsiai gipsiniai tinkai yra atsparūs.

Abu šie variantai yra galimi ir plačiai naudojami.
Sausos statybos konstrukcijos turi tam tikrų pranašumų ir jų yra tikrai nemažai:
· Lengvesnės;
· Užima mažiau patalpų ploto;
· Montavimas nereikalauja šlapių procesų, t.y. į pastatą pakliūna mažiau statybinės drėgmės;
· Pasižymi geromis garso izoliacijos savybėmis;
· Pasižymi geromis gaisrinės saugos savybėmis;
Projektuojant ar montuojant gipskartonio konstrukcijas reikėtų kreiptis į tos srities specialistus, nes daugelis paplitusių mitų kyla iš to, kad paimami iš gyvenimo ne patys geriausi, o dažnai ir visiškai klaidingi sprendimai, kurių profesionalūs ir patyrę architektai ar montuotojai nepadarytų. Pavyzdžiui, norint užtikrinti gerą garso izoliacijos lygį nereikėtų rinktis pačią paprasčiausią sistemą su 50 mm pločio profiliais ir vienu paprasto gipso sluoksniu. Aišku, kad tokia pertvara nepasižymės geromis savybėmis. Tačiau pasirinkus min. 75 ar 100 mm profilius ir sumontavus du sluoksnius mėlyno Knauf Blue gipskartonio gausime visiškai kito lygmens garso izoliaciją, gaisrinę saugą ir atsparumą kitiems poveikiams. Daiktų kabinimas taip pat yra uždavinys, kuris turi savo sprendimus. Priklausomai nuo to ką turime pakabinti yra pasirenkamos atitinkami tvirtinimo į gipskartonio konstrukciją elementai. Savaime suprantama, kad įkalus vinį kažko daugiau ant jos nepakabinsime J. Ypač išskirtiniais atvejais, kai turime gipskartonio konstrukciją užkrauti ypač didelėmis apkrovomis, pvz. santechninės kriauklės, pakabinami klozetai, labai sunkios spintelės, gali tekti pačioje pertvaros konstrukcijoje sumontuoti papildomą konstrukciją, taip vadinamus traversus, kurie atskirai ir atlaiko tokiuus krūvius. Beje daugelyje šiuolaikinių blokelių sienų (pvz. keramikos, akytbetonio, keramzitbetonio) kyla dar didesnės tokios problemos nes tokios palengvinto tipo mūro medžiagos apkrovas laiko neypač gerai, tam tikslui reikia specialių tvirtinimo elementų.
Norėčiau akcentuoto, kad pagal panaudojimo sritį, pagal uždavinius keliamus tai konstrukcijai ir pagal atitinkamus norus turi būti pasirenkama konkreti sausos statybos sistema, t.y. negalima sakyti, kad sausa statyba yra kažkas tokio abstraktaus ir primytivaus. Yra sukurta, išbandyta ir sėkmingai montuojama galybė įvairių konstrukcijų, kurios pasižymi skirtingomis savybėmis, todėl teisingam pasirinkimui ir reikėtų kreiptis į profesionalius ir patyrusius specialistus.

Montavimas gipskartonio sistemų šaltuoju metų laiku iš tikrųjų kelia tam tikrų problemų, o tiksliau papildomų sąlygų kurių būtina prisilaikyti.
Gipskartonio plokštėms nėra pavojingas šaltis, žymiai pavojingesnė yra drėgmė. Įdrėkusias medžiagas gadina šaltis, nes vanduo šaldamas plečiasi ir ardo medžiagas.
Be to drėgnos gipskartonio plokštės yra plastiškos ir veikiamos sunkio jėgos gali išsibanguoti, pvz. lubų konstrukcijoje arba pertvarose tarp statramsčių gali plokštuma “pasibanguoti”.
Dar viena būtina sąlyga - glaistymo darbų metu aplinkos temperatūra turi būti ne žemesnė kaip +100 C.
Tad gipskartonio konstrukcijų montavimo darbus galima atlikti ir žiemos sezono metu, tačiau reikia palaikyti minimalią patalpų temperatūrą ir tinkamą santykinę drėgmę, t. y. užtikrinti tinkamą patalpų ventiliaciją.
Mintis, kad glaistytas gipskartonis tampa atsparus nepalankioms klimato sąlygoms – labai panašus į mitą. Šiuo atveju žymiai svarbesnės patalpų klimato sąlygos, kurios minimaliai gali būti užtikrintos ir netgi neeksploatuojame pastate.

Pati stipriausia armavimo juosta gipso kartono plokstei yra popierinė. Stiklo audinys ir lipnus tinkliukas yra panašaus stiprumo. Juos naudoja daugiau dėl patogumo, nes su popierine dirbti yra sudėtingiau.

Neardant esamos konstrukcijos, garso izoliacijos rodiklius galima padidinti prisukant papildomas plokštes iš abiejų pusių.
Tokiam tikslui reikėtų naudoti specialias, masyvesnes gipskartonio plokštes, pvz. Knauf Blue arba Knauf Silentboard.
Tokiu būdu galima pakelti esamos konstrukcijos garso izoliaciją net iki keliolikos decibelų.

Apšiltinus lauko sienas visada atsiranda rasos taškas, kuriame kondensuojasi drėgmė. Jis ir yra viena pagrindinių priežasčių pelėsio atsiradimui. Tradiciniai šiltinimo iš vidaus variantai, t.y. izoliacinė medžiaga (mineralinė vata ar polistirenas), garo izoliacinis sluoksnis (pvz., PE plėvelė 0,2 mm) ir apdailos sluoksnis (pvz., gipskartonio plokštės su apdaila) yra stipriai ribojami izoliacijos storiu, nes panaudojus kiek didesnį storį susiduriama su didesniais kondensato kiekiais, kurių siena nebesugeba absorbuoti ir pasikaupęs vanduo iššaukia pelėsio atsiradimą. Paskutiniu metu Europoje yra atrastas naujas būdas, kaip šiltinti sienas iš vidaus – tai difuzijai atviros sistemos. „Knauf” turi sukūrusi keletą „Knauf TecTem” sistemų (šiltinimui, kovai prieš pelėsį ir fachverkiniams pastatams), kurios yra išbandytos ir sertifikuotos tiek teoriškai, tiek plačiai naudojamos ir praktiškai. Jų principas: prie šiltinamos sienos klijuojama mineralinė plokštė („Knauf” siūlo
perlitinę plokštę), kuri pasižymi ypatingai geru drėgmės įsiurbimu ir
transportavimu, t.y., higroskopiškumu. Suklijuota plokštė yra armuojama specialiu armavimo mišiniu ir galiausiai padengiama apdailiniu sluoksniu. Šioje sistemoje nėra jokios garo izoliacijos, nes susidaręs kondensatas yra išgarinamas tiek per išorinę sieną į išorę, tiek ir į vidinę pusę, todėl visi sluoksniai turi
pasižymėti ypatingu laidumu vandens garams. Kadangi ši sistema neleidžia kauptis drėgmei, bei yra tik iš mineralinių medžiagų
(sudėtyje nėra jokių organinių medžiagų, t.y., nėra maisto pelėsiui) – ji nesudaro jokių galimybių ne tik pelėsiui plisti, bet ir atsirasti jam. Sistemos yra ekologiškos ir tai patvirtinta daugeliu ekologinių sertifikatų, pvz., „Nature Plus”, „Blau Engel”, „Eco Institut” ir kitos.

Visiškai teisingai, popierinė juosta yra vienintelis profesionalus pasirinkimas.
Taip vadinami, klijuojami tinkleliai įprastai naudojami „pasidaryk pats“ sektoriuje. Šis variantas yra populiarus, nes yra pats paprasčiausias įrengimo atžvilgiu, bet tuo pačiu ir pats silpniausias armavime.
Anksčiau popierinės juostos buvo pakankamai sudėtingai instaliuojamos. Reikėdavo paruošto ilgio juostą sudrėkinti vandenyje ir tik tada įplukdyti į glaistu padengtą siūlę. Dažnai juosta pūslėdavosi, t. y. juostos instaliavimas reikalavo nemenkų įgūdžių. Naujo tipo popierinės juostos yra žymiai lengviau įplukdomos į glaistą, t.y. jau nebereikia jų mirkyti vandenyje. Paprasčiausiai juosta įplukdoma į siūlėje jau padengtą glaistą standžiai braukiant glaistykle. Šiuolaikinės juostos nemeta pūslių taigi nebekelia tų problemų, kurios kildavo su seno tipo juostomis.
Popierinės juostos neklijuojamos, jos įplukdomos į siūlių glaisto sluoksnį. Siūlių glaistymui rekomenduojame naudoti gipsinį siūlių glaistą Knauf Uniflott. Jo savybės yra pritaikytos būtent gipskartonio ar gipso plaušo plokščių siūlių glaistymui, jis pakankamai tvirtas ir elastingas, todėl naudojant kartu su tinkama siūlių armavimo juosta, pvz. Knauf Kurt, galima užtikrinti, kad siūlės bus stabilios ir netrūkinės.
Be to gipsinių glaistų fizinės savybės yra panašios į gipso plokščių savybes, o tai yra svarbu užtikrinant konstrukcijos vientisumą, tai svarbu, kai kalba eina apie gaisrinę saugą arba garso izoliaciją.

Sheetrock glaistai, kaip ir kiti įprastiniai statybiniai glaistai, yra naudojami ant įprastų mineralinių statybinių paviršių, t. y. betonas, tinkas, lygus blokelių mūras ir gipsinės arba cementinės plokštės.
OSB plokštės nėra įprastinis pagrindas. Visų pirma, tai yra ne mineralinė, o grynai organinė medžiaga, be to ji gana stipriai reaguoja į drėgmę, t. y. vanduo arba net ir kintanti oro drėgmė sukelia pakankamai dideles deformacijas, kurias įprastiniai glaistai atlaikyti negali.
Dėl šių plokščių glaistymo galimybių reikėtų kreiptis į OSB plokščių gamintojus.