UAB Knauf ekspertų komentarai

Gipso plokštes klijuoti prie akyto blokelių sienos galima, t.y. techniškai tai nesudėtingai įvykdoma. Tai dar vadinama "sausuoju tinkavimu". Ar tai geras pasirinkimas sunku pasakyti, nes reikėtų įvertinti ar nekeliami papildomi reikalavimai sienoms, pvz. garso izoliacijos pagerinimas. "Sausuoju tinkavimu" yra tik išlyginamos sienos ir jos paruošiamos tolimesniai apdailai, t.y. alternatyva "šlapiąjam" tinkui.
Šiam darbui reikalinga turėti: gipso plokštes, pvz. Knauf White, klijus Knauf Perlfix ir gruntą Knauf Spezialhaftgrund (skiedžiamas su vandeniu 1:4).

Visada efektyviau, paprasčiau ir netgi pigiau šiltinti iš išorės. Tačiau tais atvejais, kai šiltinimas iš išorės yra neįmanomas, lieka galimybė apsišiltinti ir iš vidaus. Tam gali būti naudojamos įprastinės šiltinimo medžiagos, t. y. polistirolis arba mineralinė vata, tačiau šiuo atveju ant išorinių sienų paviršių gali susidaryti kondensatas, kurį negali sugerti izoliacinis sluoksnis. Todėl su laiku gali susidaryti situacija, kad atsiras pelėsis. Laikoma, kad tokios sistemos (su tradicinėmis izoliacinėmis medžiagomis) yra pavojingos ir kuo didesnio storio medžiaga naudojama (didesnė varža- šilčiau gyventi ir mažesnės energijos sąnaudos), tuo didesnis pavojus, nes susidaro daugiau kondensato.
Yra kitas būdas ir jis žymiai saugesnis. Galima naudoti taip vadinamas difuziškai atviras sistemas. Knauf siūlo sistemą su perlite plokštėmis Knauf TecTem. Šiuo atveju kondensatas yra aktyviai sugeriamas plokštės ir išgarinamas į patalpą. Kondensato nesusidaro ir nėra pavojaus, kad atsiras pelėsis.

Kreidiniai dažai laikomi kaip neatsparūs pastovios drėgmės poveikiui, t. y. jie nėra tinkami vonios kambariui. Patartina juos pašalinti. Hidroizoliacija reikalinga tik tose plokštumose, kurias tiesiogiai veikia vanduo, t.y. dušo ar vonios zonoje, zona aplink praustuvę, grindys. Kita plokštuma turi būti padengta drėgmei atspariomis medžiagomis, pvz. dažais tinkamais naudoti vonios patalpose. Nerekomenduočiau (kas kartais daroma) naudoti fasadinių dažų, nes jų sudėtyje dažnai galima rasti biocidinių priedų, kurie naudojami tam, kad fasado paviršių neapniktų mikroorganizmai (kerpės, samanos, pelėsinis grybelis ir pan.)

Visų pirma reikėtų pašalinti visus senus sluoksnius, kurie trukdo sukibimui ir gali įtakoti naujų sluoksnių atšokimą ar trūkinėjimą. Tiek seni aliejiniai dažai, tiek ir kreidintas paviršius nėra laikomi tinkamais pagrindais sekantiems sluoksniams, tad juos reikėtų visiškai pašalinti. O nauji sluoksniai (medžiagos ir jų įrengimas) priklauso nuo to kokį dekoratyvinį tinką Jūs manote naudoti vonios kambaryje.
Nerekomenduočiau tinkų su struktūriniu paviršiumi, techniškai jį įrengti galima, tačiau jų eksploatacinė priežiūra (valymas, sausinimas ir pan.) būtų komplikuota. Todėl vonios kambariuose dažniausiai naudojamos glotnių paviršių, lengvai prižiūrimos apdailos (plytelės, dažas). Lygių paviršių tinkai dekoratyvūs tinkai, pvz. venecietiškas, įprastai turi savo sisteminius sluoksnius, todėl tokiu atveju kurti nieko nereikia, o tik laikytis gamintojo teikiamų instrukcijų.

Tiek mūras, tiek ir gipskartonio pertvaros yra geras pasirinkimas, kai pasirenkamas tinkamas variantas ir kokybiškai jis įgyvendinamas. Pagrindinis skirtumas - visiškai skirtingi darbų tipai. Sausos statybos variantas dažnai nugali dėl jam būdingų ypatumų, t.y. darbai atliekami sausai (į patalpas neįnešama statybinė drėgmė), procesas žymiai švaresnis kas yra svarbu remontuojant ar rekonstruojant gyvenamas patalpas, procesas yra žymiai greitesnis, nes nereikia laukti kol išdžius mūras ar tinkas. Tinkamai pasirinkus konstrukciją galima pasiekti ir geresnius garso izoliacijos rodiklius. Pvz. viengubo karkaso (bent iš CW/UW75), užpildyto mineraline vata ir dvigubos gipskartonio plokščių apkalos (iš abiejų pusių), naudojant specialias plokštes Knauf Blue konstrukcija yra puikiai izoliuojanti garsą ir optimali savo storiu.

Deja, tai pakankamai standartinė problema, kylanti dėl nekompleksinio požiūrio į pastatų renovaciją. Apšiltinus išorines sienas ir užsandarinus visas angas (langai, durys)pastatas tapo energetiškai efektyvesnis ir sandaresnis, tačiau atliekant šiuos darbus visiškai near kreipiamas dėmesys į patalpų vėdinimo sistemos įrengimą ar jos atnaujinimą. Anksčiau dalis drėgmės susidarančios paprasčiausiai gyvenent (prausiantis, gaminant valgyti, laistant gėles, paprasčiausiai kvėpuojant ir pan.) patalpose buvo natūraliai pašalinama pvz. per pastato nesandarius langus ar sienas. Apšiltinus sienas šis natūralus vėdinimas nebevyksta, be to dažnai manoma, kad šildymo sezono metu negalima vėdinti patalpų pradarius langus (juk brangi šiluma išleidžiama laukan), tad patalpose stipriai padidėja santykinė oro drėgmė, kuri ir kondensuojasi ant vis dar šaltesnių išorinių sienų paviršių (ypač langų angokraščių zonose, vidiniuose kampuose, plotuose uždengtuose baldais). Vėliau šiose vietose neretai atsiranda ir pelėsis.
Vienintelis kelias kovoti su šia problema - vėdinimas. Galimas variantas naujos vėdinimo sistemos įrengimas (pvz. rekuperatorinė sistema) arba elementarus reguliarus vėdinimas atidarant langus (taip, ir išleidžiant dalį brangios šilumos laukan).

Lietuvoje šiltinant fasadus tinkuojamomis sistemomis būtina naudoti tik sertifikuotas sistemas. Todėl visų pirma reikėtų pasirinkti tinkamą sistemą ir tada rinktis apdailos tipą, kuris yra šios sistemos komponentas. Jeigu pasirinkimas krenta tarp akrilinio ir silikatinio tinkų, tai reikėtų žinoti pagrindinius jų skirtumus. Akriliniai tinkai yra pigesni ir laikomi biudžetiniu pasirinkimu, todėl jie populiarūs konkursiniuose objektuose, kai pagrindinis pasirinkimo kriterijus yra kaina. Šie tinkai turi kelis trūkumus, kurie ne visada yra kritiški - t. y. jie pasižymi mažesniu laidumu vandens garams ir todėl jie nerekomenduojami sistemose su mineralinės vatos plokštėmis bei jie dėl neutralios rūgštinės-šarminės terpės yra labiau linką apnikti mikroorganizmais (pelėsiniu grybeliu, kerpėmis, samanomis ir t. t.). Silikoninis tinkas yra brangesnis, tačiau pranašesnis praktiškai visais kriterijais, akrilinis tinkas dažniau naudojimas kai reikalingos tamsesnių tonų spalvos.
Labai svarbu renkantis sistemą, rinktis patikimų gamintojų sistemas, deja, dažnai galima susidurti su tokiais atvejais, kai nekokybiškas silikoninis tinkas yra prastesnis pasirinkimas nei kokybiškas akrilinis tinkas.

Kiek suprantu, problemos kyla dėl nepakankamai izoliuotos sienos, skiriančios du, šonais blokuotus, kotedžus. Vienas iš paprastesnių būdų situacijos pagerinimui - papildomos gipskartonio konstrukcijos įrengimas, papildomai izoliuojant problematišką atitvarą. Tokiai konstrukcijai naudojamas CW/UW profilių karkasas (50,75 arba 100 mm pločio), kuris užpildomas mineraline vata, pvz., Knauf Insulation ir montuojama kuo masyvesnė gipskartonio plokščių apkala, pvz., du sluoksniai Knauf Blue plokštės. Tokioje konstrukcijoje svarbu naudoti kuo masyvesnę apkalą (standartinės baltos plokštės mažai kuo padės, naudoti kuo platesnį karkasą (čia dažnai yra problema, nes prarandamas nemažas patalpos plotas/tūris) maksimaliai atriboti naują konstrukciją nuo besiribojančių (perimetru naudojamas specialus hermetikas Knauf Trennwandkitt), tokią sumontuotą konstrukciją reikia saugoti nuo pažeidimų dėl, pvz., elektros instaliacijos, t. y. patartina montuoti virštinkinę instaliaciją (laidai kanaluose, jungtukai, kištukai, paskirstymo dėžutės ir pan.) Ir netgi tai negarantuoja visiškos izoliacijos, o tik situacijos pagerinimą, nes garsas/triukšmas turi tokią savybę sklisti visomis kryptimis, todėl dalis (aišku, mažesnė) pateks per perdangą, langus, grindis ir kitas konstrukcijas.

Rekomenduojama pirmiau pastatyti sienas / pertvaras, po paskui įrenginėti liejamas grindis. Ne tik dėl tokių problemų su kuriomis susidūrėte dėl šildomų grindų, bet ir dėl garso izoliacijos tarp patalpų, nes montuojant pertvaras tiesiai ant liejamo grindų sluoksnio nepanaikinamas garso "tiltas", o įsirengus šildomas grindis nelieka galimybės jų įpjauti ties pertvara.
Yra būdas, bet juo pasinaudijus vistiek negausime pilnavertės pertvaros, kuriai galėtume kelti stattikos, garso izoliacijos ar priešgaisrinius reikalavimus.
Imate bent 8mm storio fanieros juostas, prie jų trumpais savisriegiais tvirtinate perimetrinį UW profilį 0,6mm skardos storio,prieštai užklijavę ant profilio amortizacinę juostą. Po to fanieros juostą su pritvirtintu profiliu skystais vinimis tvirtiname ant grindų nugruntuotų Haftemulsion gruntu skiestu su vandeniu santykiu 1:3. Toliau pertvara montuojama kaip įprastai.

Nėra sukurta sistemų tinkančių OSB plokščių tinkavimui. OSB plokštės pakankamai stipriai reaguoja į aplinkos temperatūros ir drėgmės svyravimus, kurie sukelia didokas deformacijas, todėl pagrindinė problema yra ne tai, kad armavimo sluoksniai pakankamai gerai priliptų prie OSB plokštės paviršiaus, o tai, kad siūlės yra nestabilios. Norint įsirengti be siūlį tinkuojamą fasadą reikėtų naudoti grynai mineralinę, t. y. be jokios medienos ir kitų organinių priedų, pvz., plokštę Knauf Aquapanel, kuri yra stabili ir patikima.

Silikatinių plytų mūras yra stabilus ir geras pagrindas tinkavimui, tad paprastai toks mūras tinkuojamas kalkių ir cemento tinku, kuris vėliau gruntuojamas ir tinkuojamas dekoratyviu tinku.
Armavimo sluoksnis įprastai nėra reikalingas. Jis per plonas mūro plokštumos išlyginimui, be to armavimo tinklelis ant stabilaus ir masyvaus pagrindo yra nereikalingas.

Individualaus namo vidaus pertvarų įrengimui rekomenduotina naudoti 75 mm pločio CW/UW profilių karkasą ir dvigubą gipskartonio plokščių apkalą (iš abiejų pusių), tose pertvarose, kur svarbi garso izoliacija, rekomenduotina naudoti universalias plokštes Knauf Blue. Viso tokia konstrukcija pasiekia 12,5 cm plotį (be apdailos).
Gipskartonio konstrukcijos turi didelį pranašumą tame, kad nežymiai pakeitus konstrukciją, t. y. platesnis/siauresnis profilis, vienas ar daugiau sluoksnių paprastos ar specialios gipskartonio plokštės ir gaunamos visiškai skirtingų parametrų konstrukcijos.

Sveikatai pavojų gali kelti kai kurie organinės kilmės tinkai, kurie gali išskirti sveikatai žalingus lakiuosius organinius junginius
O abu šie tinkai, t. y. Knauf Rotband ir Knauf MP75 yra gipsiniai, t. y. jie yra mineraliniai tinkai ir jų sudėtyje organinių junginių nėra. Tad sveikatai žalingo poveikio šie tinkai sukelti negali.
Dažnokai pasitaiko, kad vidaus apdailai naudojamos fasadinės medžiagos (tinkai ir/arba dažai). Šitokios medžiagos gali būti pavojingos sveikatai, nes sudėtyje gali būti ne tik lakiųjų organinių junginių, bet ir papildomai naudojamų biocidinių medžiagų, t. y. medžiagos neleidžiančios ant tokių paviršių atsirasti mikroorganizmų kolonijoms (pelėsis, kerpės, samanos, grybeliai, bakterijos). Jeigu fasaduose to medžiagos nesukelia pavojaus žmonių sveikatai, tai jas naudojant viduje yra rizikuojama susidurti su nepageidautina įtaka.
Sveikiausią tinką žmogui įvardinti yra sudėtinga (neteko girdėti, kad būtų vykdomi tokie rinkimai), tačiau gipsiniai tinkai yra tarp labiausiai neutralių žmogaus organizmui medžiagų, turintys ir papildomų teigiamų savybių, t. y. reguliuojantys vidaus patalpų drėgmės kiekius bei gerai praleidžiantys vandens garus, pasižymi geromis šilumos talpos savybėmis, t. y. jutimiškai jie yra „šiltesni“ nei daugelis kitų.

Mes galime patarti tik dėl mineralinės vatos, iš esmės, jei sienos šiltinamos putų polistirolu, tai papildomai nuo vėjo nereikia naudoti nei vatos nei plėvelių (nes polistirolas pats iš savęs nepraleidžia vėjo).

Jei tinkas išdžiūvęs ir jo likutinė drėgmė nėra didesnė nei normalios eksplotacijos metu, tai šaltis jokios blogos įtakos tinkui nedaro.
Pavojingas yra šaltis komplekse su drėgme, tokiu atveju tinko sluoksnis būna ardomas.
Todėl pastatas teoriškai gali būti ir nešildomas, bet jis turi būti sandarus (negali būti pvz. kiauro stogo, nesandarių langų ir t. t.) bei sausas.
Tačiau praktiškai geriau pastate laikyti minimalią eksploatacinę teigiamą temperatūrą.

Deja, betonuojant norit to ar ne, vis tiek bus įneštas pakankamai didelis kiekis vandens. Šito išvengti negalima, tačiau galima bandyti mažinti blogą įtaką, t. y. užtikrinti gerą patalpų vėdinimą.
Blogiausios galimos pasekmės – gipskartonio konstrukcijos deformacijos, t. y. sudrėkęs gipskartonis tampa plastiška medžiaga, todėl gali deformuotis (išsibangavimai).
Gal Jums galėtų padėti kitas grindų įrengimo būdas – sausasis?
Šiuo būdu įrengus grindis nereikia laukti išdžiūvimo, nes procesas visiškai sausas.

Knauf Green (žalia gipskartonio plokštė) ir Knauf Blue (mėlyna gipskartonio plokštė) – jos abi yra impregnuotos ir naudotinos drėgnose patalpose, pvz. namų virtuvėse, sanitarinėse patalpose, dušuose ir pan.
Taigi, atsparumo drėgmei atžvilgiu, jos abi yra vienodos.
Knauf Blue plokštė pasižymi dar ir kitomis savybėmis:
· Ugniaatsparumas, t.y. ši plokštė yra naudojama ugniaatsparių konstrukcijų (pertvaros, lubos, šachtinės sienos ir pan.) įrengimui;
· Geros garso izoliacijos savybės, t.y. ši plokštė ženkliai sunkesnė nei standartinės gipskartonio plokštės (balta ir žalia), todėl ji stipriai pagerina gipskartonio konstrukcijų garso izoliacines savybes.
· Geras atsparumas mechaninėms apkrovoms, kitaip tariant ji yra žymiai stipresnė. Tai svarbu įrengiant gipskartonio konstrukcijas tokiose vietose, kaip visuomeninių pastatų koridoriai ir holai, mokyklos, vaikų darželiai, ligoninės, sporto salės ir t.t. Be to ji žymiai geriau laiko konsolines apkrovas (pvz. kabinant sunkias spinteles, boilerius ir pan.).
Taigi, renkantis plokštę reikia žinoti kokias savybes ji turi turėti, t.y. jeigu poreikių papildomų nėra, o pplokštė montuojama drėgnoje patalpoje, tai pasirenkama standartinė žalia plokštė, analogiškai jei aplinka ne drėgna, tai – balta plokštė. Jei atsiranda papildomi reikalavimai, tai pasirenkamos kitos, specialios plokštės. O Knauf Blue (mėlyna) plokštė yra universali ir tinkami praktiškai visų galimų reikalavimų įvykdymui.

Šie statybiniai mišiniai yra cementiniai, t. y. mineraliniai, todėl jie ne tokie jautrūs garantinio termino reikalavimams. Žymiai jautresnės yra organinės medžiagos. Žinoma ir cementiniuose mišiniuose yra tam tikra dalis organinių priedų, kurie naudojami tam tikrų naudingų savybių suteikimui. Tad garantinis produkto periodas yra svarbi kokybės sąlyga ir jam praėjus galimi tam tikri produkto savybių pakitimai į prastesnę pusę, tačiau ar jie bus kritiniai nuspėti iš anksto neįmanoma.
Rekomenduočiau, jei yra galimybės, vis dėlto, naudoti produktus, kurių garantinis terminas nėra pasibaigęs, kitu atveju visada bus didesnė ar mažesnė rizika ir visa atsakomybė liks rangovui atlikusiam darbus, nes nei vienas gamintojas tokiu atveju atsakomybės neprisiims.

OSB plokštės vis dėlto nėra geras pagrindas tinkuoto fasado įrengimui. Tam tikslui geriau naudoti mineralines, t.y. cementines fasadines plokštes, pvz. Knauf Aquapanel Outdoor. OSB plokščių pagrindas – mediena, kuri aktyviai reaguoja į drėgmės poveikį, be to tai yra organinė medžiaga, o visi įprastiniai cementiniai armavimo sluoksnio mišiniai yra skirti naudoti ant įprastų mineralinių pagrindų, pvz. mūras, tinkas, betonas. Įrengiant armavimo sluoksnį ant OSB plokštės visada išliks didesnė ar mažesnė sluoksnių atšokimo arba suskilimo rizika. Jūsų atveju reikėtų atšokusius sluoksnius pašalinti ir įrengti naujus armavimo ir dekoratyvaus tinko sluoksnius. Plokštės gruntavimui rekomenduoju panaudoti Knauf Spezialhaftgrund gruntą, kuris ne tik užtikrina gerą sukibimą, bet ir apsaugo medinį pagrindą nuo drėgmės poveikio. Armavimo sluoksnį įrengti naudojant armavimo mišinį Knauf Klebespachtel P (šiek tiek labiau riziką mažintų kitas, vokiškas mišinys Knauf SM700, kuris papildomai armuotas plaušu). Armavimo sluoksnio storis 5-7 mm, armavimo tinklelis įsodinamas į sluoksnio viršutinį trečdalį. Padengus dekoratyvų sluoksnį, pvz. silikoninį dekoratyvų tinką Knauf Conni S, rizikos mažinimui rekomenduočiau paviršių papildomai dažyti armuojančiais silikoniniais dažais Knauf Faserfarbe (sudėtyje yra armuojančio plaušo, todėl dažas laiko smulkius trūkius). Be to kritinėse vietose būtina įrengti deformacines siūles. Tokia konstrukcija būtų mažiausiai rizikinga, nors, kaip minėjau, OSB plokščių pagrindas visada yra daugiau ar mažiau rizikingas, tad kaip anksčiau rekomendavau – pagrindui geriau naudoti cementines plokštes Knauf Aquapanel Outdoor bei visą sistemą...

Dujų silikato blokeliai nepasižymi dideliu atsparumu gniuždymui, todėl įprasta šį trūkumą šalinti įrengiant armuotą žiedą.
Dėl koncentruotų apkrovų ir atsirado trūkiai, kurie, greičiausiai, yra konstrukciniai, t.y. trūko ir pati siena, ne tik tinko sluoksnis.
Todėl, pageidautina, tinko sluoksnį pašalinti (kad būtų matomas realus sienos stovis) ir konstrukcijas parodyti specialistui.
Gali būti, kad reikalinga papildomai stiprinti sienas jas “bandažuojant”, t.y. įrengiant metalines, sienas sustiprinančias konstrukcijas.
Jeigu trūkiai yra stabilūs ir nekelia grėsmės sienų konstrukcijoms, tai galima klijuoti izoliacines plokštes, (pageidautina vienu sluoksniu), t.y. įrengti sertifikuotą fasadų šiltinimo sistemą, pvz. Knauf TermoPlus P.

Iš lauko pusės ant karkaso sukti gipskartonio plokštes negalima.
Gipskartonio plokštės nėra pritaikytos eksploatacijai lauko sąlygomis.
Plytelių klijavimo pagrindui reikėtų naudoti cementinę, atsparią drėgmės poveikiui plokštę Knauf Aquapanel Outdoor.
Plyteles klijuoti reikėtų elastingais plytelių klijais, pvz. Knauf K4, siūles glaistyti taipogi elastingu plytelių siūlių glaistu, pvz. Knauf Flexfuge ElasticPlus.

Visos medžiagos, kurios sudaro poringą paviršių yra absorbuojančios garsą (tame tarpe ir kamštinė danga). Tačiau garso izoliacijos efektą tokios medžiagos turi tik sąlyginį. Geriausiai garsą izoliuoja daugiasluoksnės konstrukcijos.Deja, Jūsų atveju taipogi reikėtų skirti daugiau erdvės naujiems garsą izoliuojantiems sluoksniams, pvz. karkasas užpildytas mineraline vata ir gipskartonio apkala užimtų min. 62 - 75 mm.Tokiose konstrukcijose reikėtų naudoti kuo sunkesnes gipskartonio plokštes, pvz. mėlynas Knauf Blue.Jeigu, Jūsų atveju, esamos masyvios sienos garso izoliacinė geba yra 49 dB (reiškia, kad sienos svoris - maždaug 200-230 kg/m2), tai tokia papildoma konstrukcija duotų papildomai 13-15 dB pagerėjimą.Jeigu tokią konstrukciją montuotų iš abiejų pusių, tai pagerėjimas siektų 19-22 dB.

Greičiausiai į cokolio (pamato) apdailos sluoksnius patenka vanduo, kuris išgaruodamas paviršiuje palieka balsvas kalkines apnašas.Kad to išvengti pries apdailos sluoksnius turėtų būti dengiamas cokolio hidroizoliacijos sluoksnis, kuris saugotų apdailos sluoksnius nuo vandens poveikio.Mozaikiniai tinkai dažniausiai būna gaminami akrilinių dervų pagrindu, todėl vandens poveikis iš konstrukcijos vidaus yra pavojingas, gali būti sluoksnių atšokimas.Rečiau galima sutikti mineralinius (cementinius) mozaikinius tinkus (kai į padengtą cementinį klijų sluoksnį yra įterpiama dekoratyvi akmenukų apdaila).Tokie tinkai yra šiek tiek atsparesni vandens poveikiui iš konstrukcijos vidaus, tačiau bet kokiu atveju šio efekto reiktų vengti.

Problema aiški ir įprasta. Techniniame gipskartonio plokščių lape aiškiai nurodyta, kad ilgesnis laikas, kai plokštė laikoma be jokių apdailos sluoksnių, sukelia kartono paviršiaus pageltonavimą. Tai yra saulės šviesoje popierius per ilgą laiką geltonuoja. O 8 metai yra daugiau nei pakankamas laikotarpis tokio efekto susiformavimui. Šis pageltonavimas yra pakankamai skvarbus ir persiduoda vėliau dengiamiems sluoksniams, t.y. glaistas čia nė kiek nekaltas. Tokiu atveju reikia sluoksnio atribojančio nuo esamo paviršiaus. Tai gali būti papildomas sluoksnis gipskartonio plokštės arba specialūs blokuojantys gruntai, pvz. Knauf Sperrgrund.

Įprastai, armavimo tinklas prieš mineralinių dekoratyvių tinkų dengimą nėra būtinas.
Jis naudojamas tik tais atvejais, kai pagrindas yra problematiškas (pvz. nedideli trūkiai, skirtingos medžiagos,galimos deformacijos ir pan.).
Prieš dengiant mineralinius dekoratyvius tinkus, pvz. Knauf Dekorputz arba Knauf Strukturputz, paviršių reikia gruntuoti specialiu gruntu – Knauf Putzgrund Mineral arba Knauf Putzgrund.
Knauf Betokontakt tokiam tikslui nėra tinkamas gruntas. Jis naudojamas ant mineralinių silpnai vandenį įgeriančių arba visai neįgeriančių pagrindų (t.y. betonas).
Be to šis gruntas naudojamas tik patalpose, t. y. išorėje jo naudoti negalima.